su Ari Vatenen
Airijoje su Ari Vatenen

Vigilijus Sadauskas su Michael Schumacher
Dubline su Michael Schumacher

Vigilijus Sadauskas su Stanley H. Backaitis
JAV su Stanley H. Backaitis

Lietuvos vairuotojų sąjunga

Lietuvos automobilių inžinierių sąjunga

Saugaus eismo edukacinio projekto "Eismo klasė" svetainė



Puslapis 1 iš 7  > >>


2014-11-12

Iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo galiojo 1939 m. rugpjūčio 8 d. „Vyriausybės žiniose“ paskelbtas Lietuvos pilietybės įstatymas, kuriame rašoma: „Pilietybės netekimą ir atėmimą sprendžia Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.“ 1939 metų Lietuvos pilietybės įstatyme rašoma, jog toks Ministrų Tarybos nutarimas įsigalioja nuo jo paskelbimo „Vyriausybės žiniose“ dienos.
Pirmas klausimas: Kiek yra tokių Ministrų Tarybos nutarimų dėl pilietybės netekimo ar atėmimo paskelbtų „Vyriausybės žiniose“?
A
ntras klausimas: Ar šalys, kuriose buvo reikalaujama atsisakyti turimos pilietybės prieš įgyjant jos pilietybę, leido atskirais atvejais išsaugoti iki tol turėtą pilietybę, t. y. turėti dvi? Ar išvykę Lietuvos piliečiai patys savo noru atsisakė turėtos Lietuvos pilietybės?
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje piliečių priimtoje 1992 m. spalio 25 d. referendume, įsigaliojusioje 1992 m. lapkričio 2 d., rašoma kad „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“
Vėl klausimai: Ar Lietuvoje gimę asmenys, turintys LR pilietybę ir išvykę į užsienį gyventi po LR nepriklausomybės atgavimo, savo laisvu noru įgiję kitos valstybės pilietybę iš karto turi prarasti Lietuvos pilietybę? Ar jiems turi būti taikomi tie „atskiri atvejai“ dėl dvigubos pilietybės? Ar svetima valstybė, kurios pilietybę asmuo priima, neprieštarauja jog asmuo pasiliktų ir Lietuvos pilietybę bei turėtų dvi?
Tereikia atsakyti į šiuos klausimus ir viskas taps aišku, nereikės jokių konstitucijos dvasių aiškintojų.
Pilietybė yra nuolatinis teisinis asmens ir valstybės ryšys, kuris atsiranda žmogui gimus ar kitu nustatytu būdu įgijus pilietybę ir tęsiasi iki asmens mirties arba pilietybės netekimo įstatymų nustatyta tvarka.
Dabar Lietuvoje suteikiant ar atimant pilietybę būsimam ar buvusiam LR piliečiui visada svarstoma koks asmens ryšys su Lietuva, kuo asmuo nusipelnė valstybei, kokią naudą jis davė ar gali duoti Lietuvos Respublikai?
Lietuvos Respublikos Seimui teikiamos Pilietybės įstatymo pataisos, kuriomis ypatingų nuopelnų mūsų šaliai turintiems Lietuvos piliečiams norima įtvirtinti teisę turėti dvigubą pilietybę neatsisakant Lietuvos piliečio paso. Jei tokios pataisos bus priimtos, vėl bus palikta terpė spėlionėms už kokius ypatingus nuopelnus, kiek jų reikės turėti ir kas vertins ar nuopelnai pakankamai ypatingi, kad galėtų būtų suteikta ar palikta LR pilietybė?
Mano manymu pilietybė yra prigimtinė teisė, kurios negali prarasti kažkam panorėjus ją iš tavęs atimti, net jei esi žmogžudys, vagis, nusikaltėlis ar kitoks blogietis.
Pilietybę prarandi tuomet, kai pats savo noru atsisakai jos ir nesvarbu dėl ko: dėl geresnio duonos kąsnio, dėl patogesnio gyvenimo, dėl karjeros ar panašiai...


2014-10-14

Nesenai teko išgirsti gana kritišką vienos aukštosios mokyklos atstovų nuomonę, jog studentai nelabai sugebėtų dėl žinių stokos ir panašiai objektyviai ir sąžiningai vertinti savo kolegas kitus studentus. Nuostabą sukėlė tai, jog šios aukštosios mokyklos dėstytojai mano, jog tik jie yra neklystantys, o studentai turi paklusti jų sukurtai sistemai. Džiaugiuosi, jog studijų laikais turėjau puikius dėstytojus išmokiusius mąstyti, vieno iš jų papasakotą istoriją apie studentą laikiusį fizikos egzaminą Kopenhagos universitete prisimenu iki šiol. Kartą universiteto dėstytojas kreipėsi pagalbos į serą  Rezerfordą, Karališkosios Akademijos prezidentą ir Nobelio premijos laureatą fizikos srityje. Vieną studentą jis ketino įvertinti žemiausiu balu, o tas teigė, jog yra vertas aukščiausio. Egzamino klausimas buvo toks: ”Kaip nustatyti dangoraižio aukštį barometro pagalba?” Studentas atsakė: “Pririšate virvę prie barometro, tada nuleidžiate barometrą nuo dangoraižio viršūnės iki žemės. Virvės ilgis, plius barometro aukštis, bus lygus pastato aukščiui”. Atsakymas buvo originalus ir teisingas, bet jame neatsispindėjo jokios fizikos žinios. Rezerfordas pasiūlė studentui atsakyti į klausimą dar kartą, bet buvo perspėtas, jog atsakyme turėtų atsispindėti fizikos žinios. Praėjus penkioms minutėms egzamino lapas buvo vis dar tuščias. Rezerfordas paklausė, gal šis jau pasiduoda, o studentas atsakė, kad turi kelis atsakymus ir stengiasi apsispręsti kuris geriausias. Suintriguotas Rezerfordas pasiūlė jam pradėti atsakinėti žodžiu, nelaukiant šešių minučių pabaigos. Studento atsakymas skambėjo taip: – Užlipate ant dangoraižio stogo, metate barometrą žemyn ir matuojate kritimo laiką, o vėliau, apskaičiuojate pastato aukštį. Studento dėstytojas pasakė, kad atsakymas yra patenkinamas, bet, kadangi studentas minėjo, jog turi kelis variantus, nori išgirsti ir likusius. Tuomet studentas pratęsė.
– Saulėtą dieną, galite išmatuoti barometro aukštį ir jo šešėlio ilgį. Tada išmatuokite dangoraižio šešėlio ilgį ir taip, taikydami paprasčiausią aritmetinę proporciją, sužinosite pastato aukštį.
– Jei norite labiau moksliško metodo, – Tai padaryti galite pririšę trumpą virvutę prie barometro ir siūbuodami jį kaip švytuoklę pirmiausia dangoraižio pirmame aukšte, paskui – ant jo stogo. Aukštis apskaičiuojamas iš skirtumo tarp gravitacijos jėgų. Galiausiai, – reziumavo studentas, – tarp daugelio įvairiausių būdų geriausias turbūt yra šis: imate su savimi barometrą, randate pastato valdytoją ir sakote jam „Pone valdytojau, turiu nuostabų barometrą. Atiduosiu jį, jei pasakysite man šio pastato aukštį“.
Rezerfordui paklausus studento, ar jis nežino visiems įprasto šio uždavinio sprendimo būdo. Jis atsakė, kad žino, bet jam koktu nuo dėstytojų kurie tiesiog perša studentams tradicinį įsisenėjusį mąstymo šabloną, kaip vienintelį teisingą. Studentas buvo Nilsas Boras (Niels Bohr), danų fizikas, 1922 m. Nobelio premijos laureatas. Sunku pasakyti ar ši istorija klaidžiojanti interneto platybėse nėra išgalvota, bet viena aišku ji tikrai priverčia pagalvoti, jog ne visada dėstytojai yra teisūs ir neklystantys. Gal mes patys nuvertiname jaunimą „kaldami jiems į galvas“ šablonus pagal patvirtintas programas bei reikalaujame išmokti, tai kas jiems sakoma. Kad kiekvienas klausimas turi atsakymą, kurį jie turi išmokti. Tuo tarpu nestandartinis, nelauktas atsakymas  į užduotą klausimą nėra laukiamas, kadangi ne visi dėstantys mokslo paslaptis geba priimti ne jų paruoštus, ne pagal konspektus išmoktus ar visuotinai pripažintus atsakymus. Tenka pripažinti, kad dažniausiai jaunimo nesugebame išmokyti mąstyti, dėl kelių priežasčių: visų pirma jiems kur kas paprasčiau išmokti tai kas reikalaujama nei stengtis mąstyti, antra dėstytojams paprasčiau patikrinti žinias standartizuotai pagal tęstus, nei patikrinti, kitaip pateiktas mintis atliekant įprastas užduotis.

 


2014-09-30

Jau kitų metų pavasarį vyks savivaldybių tarybų ir merų rinkimai. Jų metu pirmą kartą merai bus renkami tiesiogiai. Kai kurios partijos jau patvirtino ir viešai pristatė savo kandidatus į miestų merus, kitos dar tik ruošiasi. O kiek dar atsiras įvairaus plauko veikėjų, bedarbių norinčių gauti šiltą gerai apmokamą vietą valstybės sistemoje nors vienai kadencijai? Kas gali paneigti, kad merais nesvajoja tapti asmenys jaunystėje daužę savivaldybių tarnybinius automobilius ir tik tėvelių dėka išvengę atsakomybės, girti vairavę automobilį ir už tai netekę teisės vairuoti, anonimiškai kritikuojantys ar dalinantys nerealius pažadus? Ar mes turime kriterijus, pagal kuriuosgalėsime atsirinkti pačius geriausius miestui ir jo gyventojams kandidatus, kurie turi žinių, kompetenciją ir gebėjimų sutelkti miesto tarybą bendram darbui? Kurie geba ne tik kritikuoti, bet ir pasiūlyti realias idėjas pristatyti miesto vystymosi viziją, mokėti bendrauti su vietos ar užsienio verslininkais, bei paprastais žmonėmis. Ar mero pagrindinis darbas gebėti priimti Seimo ar Vyriausybės narius ištaigingose vakarėliuose, kad vėliau galėtų gauti valstybės biudžeto lėšų ir jas įsisavinti? O gal pakanka pasirodyti su žmona kokio nors miesto renginio metu, iš lapelio paskaityti tekstą bei  paspausti rankas. Ar rinksite tokius merus, kuriems asmeniniai interesai svarbesni už visos miestos  bendruomenės gerovę? Kurie po kadencijos galės didžiuodamiesi pasakyti, kad tik jų dėka buvo finansuoti privatūs verslai iš specialiųjų programų; kad tik jų dėka savo ir artimųjų bendrovėms kiekvienais metais yra suteikiamos maksimalios  mokesčių lengvatos, kurių daugelis negauna. Kad tik jų dėka ir tik jų bendrovei miesto dirbančios įmonės gali teikti dovanas, nuolaidas ir kt.“.
Ar tokių merų norite? Aš tikrai ne. Ar tokie asmenys galės tapti Jūsų savivaldybės merais priklausys tik nuo mūsų visų, todėl kviečiu visus Lietuvos piliečius pasidalinti savo patirtimi bei turima informacija apie kiekvieną būsimą pretendentą į merus. Manau tam labai tiktų sukurti internetinę svetainę, kurioje būtų patalpinta dokumentai pagrista informacija, kad įsitikinti kaip skiriasi iki tol pretendento į merus daryti darbai nuo jo pažadų. Kad įsitikinti kaip elgiasi ir kalba pretendentai į merus ne tik tuomet kai vyksta rinkiminė kampanija, bet ir kasdieniniuose savo veiksmuose bei kalbose. Nes kas gali žinoti, ar jų postringavimai rinkimų metu bus tikri, ar tik amžinas noras susireikšminti ir pasipuikuoti? Būtinai įvertinkite, ką iki šiol yra miestui, miestiečiams, jaunimui yra nuveikęs pretendentas asmeniškai. Kokius darbus yra padaręs, kiek darbo vietų yra sukūręs, kad jums ir jūsų vaikams mieste būtų gyventi geriau. Juk geriau vieną kartą išgirsti ar pamatyti kaip kalba ir elgiasi žmogus, nei tūkstantį kartų paskaityti atspausdintą tekstą reklaminiame lapelyje koks tobulas yra pretendentas.


2014-07-23

Įpusėjusi vasara su tikra šiluma vėl atgaivino jau daugelį metų svarstomą temą, - Tilto į Kuršių neriją idėją. Tilto idėja nėra nauja, tik laikui bėgant atsiranda vis daugiau jai pritarančių pusių. Jei anksčiau tilto įdėjai pritarė pagrinde tik neringiškiai, tai dabar jai linkusi pritarti ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Prieštaraujantys išlieka tie patys „gamtos ir paveldo“ gelbėtojai iš sostinės. Juk iš Vilniaus tikrai geriau matosi, ką ir nuo ko reikia gelbėti. Taigi vyrauja dvi priešingos nuomonės: vieni teigia, kad tilto statybos būtinos, kiti – kad negalimos. Bet kokiais argumentais jie vadovaujasi? O gal reikėtu paanalizuoti  kam nenaudingas būtų tiltas? Kas nebetektų savo kąsnio? Anot žiniasklaidos atnaujinti laivus-keltus Smiltynės perkėlai jau kainavo beveik 50 milijonų litų. Teigiama keltus „Baltija“, „Neringa“ ir „Žalgiris“ bendrovė „Smiltynės perkėla“ pirko lizingo būdu. Už „Neringą“ turi būti sumokėta 2018 m., už „Baltiją“ ir „Žalgirį“ - 2019 m. Laivams įsigyti bendrovė ėmė 42 mln. 383 tūkst. litų paskolą. Šiemet Smiltynės perkėla įsigijo anot žiniasklaidos daugiau kaip 5,5 mln. litų kainavusį greitaeigį keltą. Tai didelės sumos įmonei, kurios pajamos iš pagrindinės veiklos siekia apie 15 mln. Gal kas nors galėtų įvardinti ar kada nors atsipirks šios išleistos lėšos? Taigi jei būtų tiltas Smiltynės perkėla nebetektų galimybės vykdyti milijonus litų kainuojančių pirkimų: pradedant naujais keltais, degalais jiems, vaizdo kameromis, stebėjimo sistemomis, leidimų kontrolės sistemomis, leidimų gaminimu ir taip toliau. Matyt nebebūtų reikalinga ir Smiltynės perkėlos administracija su 83 darbuotojais. 8000 ar 5000 litų algos ir šilti valstybiniai postai liktų tik atsiminimuose. Lengvos pelno dalies nebegautų ir privatūs bendrovės akcininkai. Taigi tikrai yra kam nerimauti dėl tilto ar tunelio į Kuršių Neriją statybos. O apie tikrąją žalą Kuršių nerijos gamtai, kurią joje vien tik savaitgaliais padaro virš 2000 automobilių stovinčių arba judančių vėžlio greičiu 2 ar 3 valandas ir deginančių degalus išgirsite kitą kartą.


2014-04-17

Pastarosiomis dienomis po Ukrainos antra žiniasklaidos tema - būsimi Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai. Nors iki rinkimų datos liko mažiau nei mėnuo, tačiau kandidatų diskusijų ar būsimų vizijų beveik nematyti. Todėl kyla paprasti klausimai: Kokiu tikslu šie asmenys veržiasi į prezidentus? Ar jie suvokia ką realiai gali prezidentas? Nes stebint realų gyvenimą, kaip tas savo galias Prezidentas geba realizuoti, užklumpa įvairios dvejonės. Gal prezidento posto privalumas tai savotiška n-tos pakopos pensijos užtikrinimo institucija? Juk po 5 metų kadencijos Lietuvos Prezidentui užtikrinamos puikios garantijos, apie kurias išsivysčiusių šalių eks vadovai gali tik pasvajoti. O gal šie kandidatai į prezidento postą tai moraliniai tautos autoritetai, kurie savo krištoline sąžine, etika, morale bei charizma įkvėps ir ves tautą į šviesią ateitį, ateinančius penkerius metus? Juk moralė - tai doro elgesio normos, grindžiamos atitinkama pasaulėžiūra ir-kurių turėtų laikytis žmonės. Galbūt žmogaus moralę galėtų apibūdinti prieš tai buvusi jo veikla? Pavyzdžiui priklausymas komunistų partijai ir tarnavimas jos struktūrose, tarnavimas sovietų armijoje įvedinėjant tarybinę tvarką Afganistane? O gal žmogaus moralę parodo jo teistumas „už gerus darbus“? Na, bet ką ten kalbėti apie etika ir moralę, juk kai kam „etika ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos“. Kaip manote, ar sugriūtų Lietuva, jei neturėtų prezidento? Sakysite nebus kam suteikti pilietybės, malonės ar įteikti apdovanojimų? Pamenate buvusio Lietuvos Respublikos prezidento Rolando Pakso skandalą ir apkaltos procesą, kuris trūko beveik metus. Tuo metu pastarasis beveik nevykdė jokios politikos, tačiau Lietuva nesugriuvo - užsienio politiką vykdė Užsienio reikalų ministerija, įstatymus leido Seimas, Vyriausybė bei teismai dirbo savo darbą. O kaip šaliai toliau gyventi pagal konstitucijos dvasią, ką gali ir ko ne prezidentas aiškino „devynetas“. „Devyneto“ nutarimų juk niekam apskųsti negalima, todėl galima manyti jog „devynetas“ yra neklystantis, na nebent pats „Devynetas“ persigalvotu ar naujai įžvelgtų Lietuvos konstitucijos dvasias. Taigi ar Lietuvos prezidentas tik simbolinė figūra, kurią išrinkti, išlaikyti ir po kadencijos tinkamą gyvenimą privalo užtikrinti tauta?


2013-09-11

Vienoje valstybinėje įstaigoje nuo senų laikų dirbo viena paprasta valytoja. Ji tvarkė įstaigos patalpas, valė dulkes, išnešinėjo  šiukšles  bei dirbo kitus panašius darbus.   
Po eilinių politinių valdžios kaitų minėtai valstybinei įstaigai vadovauti paskyrė naują direktorių. Ir štai neilgai trukus šiam „labai svarbiam“ naujai paskirtam valstybinės įstaigos direktoriui paskambino dar „aukščiau sėdintis“ ir dar „svarbesnis viršininkas“ bei „paprašė“ įdarbinti vieną „svarbią personą“. Kadangi persona nelabai ką gebėjo dirbti, nes matyt buvo baigusi mokamus aukštuosius  mokslus,  tai jai arba jam (lytis šiuo atveju tikrai nėra svarbu) direktorius sukūrė administracijos vadovo  postą. Į pavaldines paskyrė tą pačią valytoją, kuri jau senai dirbo šioje įstaigoje. Tačiau koks gali būti padalinio vadovas be pavaduotojo?  Žinoma  pavaduotoju įdarbino irgi „gana svarbią personą“. O kokie gali būti administracijos  vadovai be sekretorės - referentės? Žinoma į šią „atsakingą poziciją“ irgi ypatingai svarbu įdarbinti „tinkamą personą“. Taigi pagaliau viskas tapo puiku. Valstybinės įstaigos administracijos padalinys turi vadovą, jam nesant, išvykus ar susirgus bus pavaduotojas, kuris laiku ir tinkamai perims vadovavimą į savo rankas. Efektyvų administracijos padalinio vadovų darbą užtikrins sekretorė - referentė. Taip būtų tęsęsi ilgai ir laimingai, kaip būną pasakose. Tačiau vieną dieną valstybėje, kaip būna visada netikėtai, prasidėjo finansinė krizė, kuri nelauktai palietė ir minėtą valstybinę įstaigą. Labai sumažėjo jos finansavimas ir direktoriui teko spręsti labai sudėtingą ir svarbų klausimą. Kaip optimizuoti turimas lėšas, o paprastai sakant kaip jas sutaupyti?  Kuomet visi naujai paskirto direktoriaus žinomi taupymo būdai, tai yra „laikinas“ atlyginimo sumažinimas paprastai valytojai,  buvo išnaudoti, beliko vienas - sumažinti darbuotojų skaičių. Ilgai mąstęs, analizavęs, peržvelgęs strateginius-perspektyvinius įstaigos planus ir įvertinęs esamų darbuotojų „svarbą“ direktorius pagaliau rado genialų sprendimą – lėšų juk galima sutaupyti  atleidus valytoją, tą pačią kurią jis jau rado paskirtas į šį „atsakingą“ direktoriaus postą. Jam juk niekas dėl jos neskambino ir nesakė, kad paprasta valytoja yra „labai svarbi“ ar „gana svarbi“ persona. Šį genialų sprendimą, kuriam beje pritarė ir naujai sukurto administracijos padalinio vadovai, direktorius ir pasirinko. Taigi įstaigoje finansinė krizė suvaldyta. Galima išsimokėti premijas.
Šis pasakojimas tai tik mano fantazijos ir vaizduotės sukurta istorija, kuri jei ir galėjo įvykti, tai įvyko tikrai ne Lietuvoje, todėl visi panašumai ar savęs atpažinimai laikytini tiesiog atsitiktiniais sutapimais.

2013-08-26

Kaip išauginti nuoširdų, protingą, darbštų ir neabejingą žmogų, kuriuo galėtum didžiuotis? Kaip parodyti kelią vaikui, kuriuo jis turėtų ir galėtų eiti visą gyvenimą, kad nenuklystų?
Manau apie tai galvoja dauguma tėvų. Ar galėtų čia suveikti pyrago kepimo principas. Juk tam, kad iškeptume skanų pyragą reikia įdėti  visus produktus pagal receptą, pavyzdžiui: kiaušiniai, miltai, kepimo milteliai, vanilė, šokoladas, tada užtikriname kepimo temperatūrą, laiką ir štai turime puikų pyragą.
Gal ir mums užtektų savo vaiką pamokyti nuoširdumo, draugiškumo, sąžiningumo, užtikrinti kokybiškų žinių gavimo ir įsisavinimo procesą,  paaiškinti, kad sąžiningu būti geriau, meluoti negalima, kad tikėti gėriu svarbiau, o sunkesnis darbas visada atneš geresnį rezultatą ir vaisiai jo saldesni. Tuo ir būtų baigtas tėvų darbas. Kaip būtų tėvams smagu ir ramu, jeigu būtų taip paprasta. Tačiau kas gali  duoti garantiją tėvams, kad atlikus minėtus veiksmus, tikrai užauginsime žmogų, kuriuo galima didžiuotis.
Iš patirties galiu pasakyti, kad šitaip paprasta tikrai nėra. Neveltui dar Markas Tvenas sakė:  „Kai turėjau tik keturiolika, man tėvas atrodė toks nemokša, kad vos galėjau pakęst jį šalia. Bet kai man suėjo dvidešimt vieneri, net nustebau, kiek jis išmoko per tuos septynerius metus.“  Praeina ne viena diena, o kartais ir ne vieneri metai, kol vaikas supranta, jog tėvų nuoširdumas, meilė, mokymas gerai atlikti darbus, laikytis visuotinių bendražmogiškų taisyklių yra geriausia ką tėvai gali duoti savo vaikams. To nepakeis nei geriausi žaislai, nei naujausi kompiuteriai ar brangiausi automobiliai.
Šeimoje vaikas stebi ir perima tėvų gyvenimo būdą, dvasinę kultūrą, elgesio orientaciją bei moralines vertybes. Vaiko formavimo procese dalyvauja ne tik tėvai, bet ir mokykla, ir universitetas, ir draugai, ir gyvenamoji aplinka. Tačiau tėvai padeda išlaikyti pusiausvyrą ir teisingą ryšį su aplinka, išsklaido nerimą, skatina vaiko pasitikėjimą savimi.
Būti tėvais sunkus, varginantis, tačiau didelį emocinį atpildą nešantis darbas, vaiko žodžiai tėvams, kurie skamba taip kasdieniškai: „Aš tave myliu“, „Tu man reikalingas“, „Pabūk su manimi“, „Padėk man“  iš tikrųjų yra patys brangiausi, leidžiantys suprasti, jog tik tėvų meilė ir gerumas skatina vaikus, būti kūrybingais bei tapti asmenybėmis, kuriomis didžiuojamasi.
 

2013-08-14

Kas svarbiau politikams skelbiami reitingai ar piliečių pagarba jiems? Ar dažnai mes tarp šių kriterijų galime dėti lygybės ženklą?
Pagal tarptautinių žodžių žodyną reitingas tai - asmens, institucijos, reiškinio kiekybinis įvertinimas, padedantis palyginti vienos rūšies objektus, nustatyti jų vietą vertinimo skalėje.
Organizuojamos visuomenės nuomonės apklausos dažnai tampa nepakeičiamas, nors ir ginčytinas įrankis sužinoti politikams ar kitiems atstovams, kaip piliečiai vertina jų veiklą. Juk ne veltui Ričardas Niksonas pasakė, kad „geriau švelniai išgirsti nuomonę apie save apklausoje, nei sužinoti brutalią tiesą rinkimų metu“. Tačiau pažymėtina, kad tokios apklausos ir jų duomenys neretai interpretuojami klaidingai, o išvados apie vienų ar kitų politikų populiarumą, visuomenės paramą jiems ir tos paramos kaitą yra ginčytinos. Nemažai įtakos turi ir apklausos klausimų formulavimo ypatybės, sakykim, jeigu klausimas formuluojamas pozityvistine prasme, galime nujausti, kad apklausą darydami gausime teigiamą atsakymą. Formuluojant klausimą neigiama linkme, tikėtina, kad daugiau žmonių pasisakys neigiamai. Susidaro įspūdis, jog apklausose apie politikus veikia visi faktoriai, čia svarbu viskas: pradedant nuo išvaizdos baigiant sutuoktiniu. Būtų daug geriau, jeigu apklausos klausimai būtų susieti su padarytų darbų įvertinimu gal tada turėtume ir realų politikų įvertinimą.
Ar dabar atliekamos apklausos ir jų pasekoje skelbiami politikų reitingai nėra tik piliečių mulkinimas, tikintis, kad tai mobilizuos rinkėjus, paskatins balsuoti už tuos kandidatus, kurie turi didžiausius reitingus, nes juos juk palaiko dauguma? Gal kam nors tokios apklausos pritraukia finansinius rėmėjus? O jau turint pakankamai lėšų bandoma dirbtinai formuoti rinkėjų nuomonę, manipuliuoti jais siekiant naudos bei sukuriant pridėtinę vertę pačiam sau.
Tačiau ką bendro turi visuomenės nuomonės apklausose pateikiami politikų reitingai ir reali piliečių pagarba jiems?
Gana tiksliai kas yra pagarba apibūdino Imanuelis Kantas teigdamas, kad „ pagarba  – tai duoklė, kurios mes negalime neatiduoti nuopelnui.“
Taigi, pabandykime prisiminti, už kokius nuopelnus mes piliečiai, turime būti dėkingi politikams turintiems aukščiausius ar mažiausius reitingus.
 

2013-07-24

Po palankaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo seksualinės mažumos trykšta džiaugsmu - jie gali organizuoti savo paradą ten, kur ir geidė - Gedimino prospekte.
Mano manymu, homoseksualų eitynės, gėjų paradas ar homoseksualų paradas Lietuvoje - tai seksualinių mažumų ir juos palaikančių asmenų viešas savęs demonstravimas. Dažnai tokie paradai vadinami anglišku žodžiu „pride“ – „garbė, pasididžiavimas“. Visada pagalvodavau, o kuo čia reikia didžiuotis?
Kitas klausimas: kokie šių eitynių tikslai? Ar tai tolerancijos skatinimas? Ar tai homoseksualų matomumo didinimas visuomenėje bei kova už tariamai pažeidžiamas seksualinių mažumų teises? Gal tai tiesiog pramoga ir noras viešai save demonstruoti ir populiarinti? Matyt teisus Rokas Žilinskas įvardindamas galimą šio parado tikslą – vaidinti, kad visas pasaulis tave engia. Mat jeigu neengia, kaip tada susilaukti dėmesio, už struktūrinių fondų ir nevyriausybinių organizacijų pinigus knygeles leisti bei susirūpinusias delegacijas priiminėti.
Susidaro įspūdis, kad daugelyje šalių šis renginys turi nemažai bendrų bruožų. Priekyje paprastai žygiuoja žinomos, tačiau nelabai tradicinėje visuomenėje pritapusios asmenybės: politikai, visuomenės veikėjai, eitynių organizatoriai - visi, kurie siekia būti viešai matomi. Ir tik po jų žygiuoja organizatoriams talkinę atstovai ir tikrieji gėjai, lesbietės bei kitos seksualinės mažumos, kurios šiuo metu galbūt dar nedrįsta viešai save populiarinti ir reikalauti „savo teisių“.
Galbūt jiems atrodo, kad eitynės - tai ideali scena išreikšti tam tikras emocijas: „Žiūrėkite į mus, žavėkitės ir liaupsinkite!“
Manau, dauguma Lietuvos piliečių tikrai nediskriminuoja seksualinių mažumų atstovų ir jiems nėra didelio skirtumo, kas yra jų bendradarbis – lesbietė, gėjus ar tradicinės orientacijos žmogus. Daugumos piliečių nepasitenkinimas kyla tuomet, kai  prasideda perdėtas viešas savęs afišavimas ir akcentavimas teisių tik sau, pamirštant tai, kad teisės neatsiranda be pareigų ir atsakomybės. Šio meto tradicinei Lietuvos visuomenei svarbiausia, kad seksualinės mažumos nelįstų su jokiais pasiūlymais prie vaikų ir nepradėtų viešai demonstruoti visko, ką sugeba.
Taigi gėjai, lesbietės ir kitos seksualinės mažumos, jūs juk nenorite, kad jus mokytų tapti tradicinės orientacijos ir elgtis, kaip elgiasi tradicinės orientacijos žmonės, todėl nepirškite ir savo gyvensenos kitiems. Taip pat būkit geri, nesimylėkite parkuose ant suoliukų, vaikų akivaizdoje, nes net ir tradicinės orientacijos poroms tai yra draudžiama.
Nors gal artimiausiu metu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į „nepopuliarias pažiūras“ turinčių asmenų galimus reikalavimus, priims sprendimą jaukiose miestų gatvių vietose įrengti specialias kabinas, kuriose būtų galima pasimylėti. Juk teisės svarbiausia.

2013-07-05

Į šį klausimą daugelis atsako skirtingai. Daugumai atrodo, kad tai tapačios sąvokos, nes vadovas juk ir turėtų būti lyderis, tai yra, žmogus, kuris įkvepia, skatina judėti pirmyn, generuoja idėjas. Į jį norisi lygiuotis. Tačiau realybėje dažnai būna, kad vadovas tik vadovauja, bet ne užsiima plėtra ar naujovių skatinimu.
Vadovas tiki ir pasitiki sistema, jis ją palaiko, atlieka tiksliai ir tinkamai visus veiksmus, o svarbiausia intensyviai siekia valdžios. Tuo metu lyderį galima pažinti iš santykio su žmonėmis. Jis elgiasi skirtingai nei vadovas.
Lyderis pasitiki ne sistema, o žmonėmis, siekia jų pasitikėjimo, veikdamas jis imasi tikrai reikiamų veiksmų. Lyderis priverčia sistemą dirbti žmonių gerovei, o vadovas tiesiog užtikrina, kad sistema dirbtų taip, kaip numatyta.
Neabejoju, kad ir Lietuvoje pasitaiko vadovų, draugų pagalba ar naudojantis patikliais rinkėjais patekusių į aukštą postą. Realybėje tai savimi nepasitikintys, žmogiškų ryšių vengiantys, o gal net žmonių nesuprantantys vadovai. 
Kartais pažvelgus iš šalies atrodo, kad į aukštas pareigas dažnu atveju ir taiko iš pažiūros ramūs, tačiau iš tikrųjų be galo užsispyrę, neturintys ypatingų tikslų,  susikoncentravę į nereikšmingas smulkmenas dėl idėjų stokos, ne itin protingi žmonės. Gal netgi atvirkščiai – nepasižymintys išskirtiniais protiniais gebėjimais, tačiau mėgstantys demonstruoti savo įsivaizduojamą galią.
Jie dažnai elementarų nuomonių skirtumą priima kaip rimtą pasipriešinimą jų valiai ir reaguoja paprasčiausiu būdu: jei tu ne su manimi, tai prieš mane.
Ar tai lyderiai? Vargu.
Lyderis visada vertina ir gerbia žmones, sugeba įžvelgti jų gabumus, ketinimus ir motyvus. Jis – geras mokytojas ir puikiai bendraujantis asmuo, kuris nebijo reikšti savo jausmus, parodyti ir pyktį, ir džiaugsmą bei kitas emocijas.
Tačiau svarbiausia – lyderis gali pripažinti, kad kažko nežino, jog ne į visus klausimus turi atsakymus, o suklydęs drąsiai pripažįsta savo klaidas, taiso jas ir geba atsiprašyti. Dėl to jis visada eina į priekį, lydimas didžiulio pulko bendraminčių, pasitikinčių juo.
Vadovą gi lydi nuolankių prisitaikėlių būrys. Taigi pamąstykime ir atsakykime sau, ko labiau reikia Lietuvai  ir ką mes turime – lyderius ar tik vadovus?


Į kitą puslapį: Auto