su Ari Vatenen
Airijoje su Ari Vatenen

Vigilijus Sadauskas su Michael Schumacher
Dubline su Michael Schumacher

Vigilijus Sadauskas su Stanley H. Backaitis
JAV su Stanley H. Backaitis

Lietuvos vairuotojų sąjunga

Lietuvos automobilių inžinierių sąjunga

Saugaus eismo edukacinio projekto "Eismo klasė" svetainė



Puslapis 1 iš 7  > >>


2018-03-15

Atsakymas į Seimo narių grupės pateiktus man kaltinimus, su kuriais iš esmės nesutinku ir laikau nepagrįstais. Prieš paaiškindamas asmeninėje svetainėje 2017 m. spalio mėnesį atsiradusį įrašą, noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatai numato Kontrolieriui prižiūrėti ir kontroliuoti, kaip įgyvendinamos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Europos Sąjungos teisės aktų nuostatos. Todėl Kontrolierius, be kitų teisės aktų, vadovaujasi Europos Sąjungos Komisijos 2005 m. kovo 11 d. rekomendacija ,,Dėl Europos mokslininkų chartijos ir dėl mokslininkų priėmimo į darbą elgesio kodekso“. Joje įvardyti mokslininkams taikomi bendrieji principai ir reikalavimai, tokie kaip mokslinių tyrimų laisvė, geroji praktika moksliniuose tyrimuose, mokslinių tyrimų objektyvumas ir kiti.
Kontrolierius privalo vadovautis ir Jungtinių Tautų Organizacijos Visuotine žmogaus teisių deklaracija bei Tarptautiniu pilietinių ir politinių teisių paktu, kurių 19 straipsnyje skelbiama, kad ,,1. Kiekvienas žmogus turi teisę nekliudomai laikytis savo įsitikinimų. 2. Kiekvienas žmogus turi teisę į saviraiškos laisvę; ši teisė apima laisvę nekliudomai ieškoti, gauti ir perteikti visokią informaciją bei idėjas, nepaisant valstybių sienų, žodžiu, raštu arba per spaudą, arba meninėmis išraiškos formomis, arba kitokiais būdais savo nuožiūra.“
Jungtinių Tautų Organizacijos Žmogaus teisių komitetas yra pateikęs pastarojo straipsnio bendrąjį komentarą, kurio 49 punkte nurodyta, kad „įstatymai, kuriais baudžiama dėl nuomonių išraiškos dėl istorinių faktų, yra nesuderinami su įsipareigojimais, kuriuos Paktas nustato valstybėms narėms, atsižvelgiant į pagarbą nuomonių ir žodžio laisvę; Paktas neleidžia uždrausti bendro pobūdžio klaidingos nuomonės ar netinkamos praeities įvykių interpretacijos; apribojimai niekada neturėtų būti taikomi ir, atsižvelgiant į žodžio laisvei, jie neturėtų viršyti to, kas leidžiama Pakto 3 dalyje ar ko reikalaujama pagal 20 straipsnį.“ Tik laisvas mokslinis tyrimas ir diskusija gali būti vertinami kaip „klaidinga“ nuomonė „neteisinga“ interpretacija. Tai mokslo ir akademinės bendruomenės, o ne politikų ar teisėjų pareiga. Juk tyrimo rezultatai negali būti laikomi galutiniais, pakartotinai nesvarstomais net ir nustačius naujų faktų ir / ar išvadų.
2017 metų spalio mėnesį kilo diskusija, ar nepažeista akademinė etika knygoje „Mūsiškiai“ ir jos autorės pasisakymuose teigiant, kad: „Kai dar rašiau knygą „Mūsiškiai“, peržiūrėjau A. Ramanausko-Vanago bylą. per pirmą sovietinę okupaciją, A. Ramanauskas-Vanagas pasirašė bendradarbiavimo sutartį su NKVD. Jis tapo NKVD agentu ir jis pats tą pripažįsta. jei pažiūrėsite į jo paskutines kalbas prieš jį nuteisiant, tai yra ištisos liaupsės komunizmui. Ir gali sakyti, kad kankino ar ką, bet niekas jo nekankino.“
Minėtas leidinys ir viešai autorės pateiktos mintys sulaukė didelio visuomenės dėmesio, tarnyba gavo paklausimų ir kreipimųsi: Kodėl nepradedamas tyrimas dėl knygos? Ar etiška ne istorikei rašyti knygas istorinėmis tematikomis? Žmonės klausė, kodėl yra sudaryti lietuvių tautybės žmonių, dariusių nusikaltimus, sąrašai, o žydų tautybės žmonių, dariusių nusikaltimus, sąrašų nėra? Ar tai ne dvigubi standartai moksle? Ar etiška nagrinėjant pokario laikotarpį, nagrinėti tik lietuvių tautybės žmonių nusikaltimus? Ar tokiu būdu nėra pažeidžiami mokslo sąžiningumo, skaidrumo ir objektyvumo principai? Ar archyvų dokumentus vertinant rašytojams, o ne mokslininkams galimas akademinis objektyvumas ir sąžiningumas, kai įvairūs istoriniai dokumentai ar pažymos vertinamos neapžvelgiant visumos, ištraukiant iš konteksto, nutylint nepriimtinus faktus? Ar tokie vienpusiški pareiškimai nesukelia priešpriešos tarp lietuvių ir žydų tautų? Kas finansuoja tokio pobūdžio leidinius?
Buvo pateikta informacija, kad:
2009 m. Lietuvos žydų asociacija Izraelyje sudarė ir savo svetainėje paskelbė „žydšaudžių sąrašą“ „List of Lithuanian murderers“, kuriame įvardijo beveik 3000 asmenų ir palinkėjimą (citata vertimas delfi.lt): „Tegul jų artimieji, jų atžalos ir palikuonys būna prakeikti amžiams“. Greta partizanų Adolfo Ramanausko, Juozo Barzdos, Juozo Lukšos ir kt. pavardžių epitetai „sadistas“, „žiaurus žudikas“.
2017 m. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras finansavo knygos išleidimą, kurioje įvardijamas 360 žydus žudžiusių arba persekiojusių Lietuvos piliečių sąrašas.
Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Vilniaus skyriaus atstovai kėlė klausimus dėl tremtinių sąrašų sudarytojų, tardytojų, kalėjimo prižiūrėtojų, teisėjų, prokurorų, stribų, skundikų, MGB ir NKVD narių pavardžių paskelbimo.
Diskusijoje buvo keliamas klausimas, kodėl įvardijami tik lietuviai dalyvavę žudymuose ir nėra įvardijama kita pusė? Pvz., neįvardijami konkretūs asmenys, kurie tarnavo Vilniaus geto policijoje ir kurių oficialus 49 asmenų sąrašas yra Lietuvos centriniame archyve? Ar šių asmenų neįvardijimas, nėra mokslinių tyrimų sąžiningumo, objektyvumo ir nešališkumo pažeidimas?
Buvo norima, kad Kontrolierius pradėtų tyrimą dėl keliamų klausimų. Tyrimas negalėjo būti pradėtas dėl dviejų priežasčių: 1) oficialus skundas nebuvo pateiktas raštu; 2) knyga „Mūsiškiai“ nėra mokslinis darbas. Įvertinus tai, kad išsklaidyti egzistuojančius stereotipus ir nusistatymus gali tik nepolitizuotos akademinės diskusijos bei moksliniai tyrimai, buvo pasiūlyta atlikti mokslinį darbą, studiją.
Pastabos ir pastebėjimai, kad įraše gal turėjo būti įrašytos ir kitos tautybės, man atrodo nepagrįsti, kadangi diskusijoje nebuvo keltas klausimas dėl kitų tautų. Buvo vertinta priešprieša tik tarp dviejų mano minėtų tautybių, o vienos iš jų, t. y. lietuvių sąrašas buvo parengtas dar 2016 metais Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro.
Į besikreipusiųjų siūlymus Kontrolieriui atlikti tokius tyrimus atsakiau, kad nesu istorikas, todėl negaliu atlikti mokslinių tyrimų istorijos srityje. Aš pasiūliau asmeninę paramą moksliniam darbui atlikti įvertinus tai, kad paprasčiausio istorinio dokumento kopija Lietuvos centriniame valstybės archyve kainuoja nemažai, pvz., 3 lapai – 1,50 Eur. O doktoranto stipendija siekia vos kelis šimtus eurų.
Dėl aukščiau išvardytų priežasčių Seimo narių grupės 2018 m. vasario 19 d. pateiktus kaltinimus antisemitizmu, tautų kurstymu, tyčiojimusi ir kita vertinu kaip impulsyvią reakciją politiniu lygiu nesigilinant nei į 2017 m. spalio mėnesio įvykius bei po to vykusios mokslinės diskusijos kontekstą.
Ne tautos darė nusikaltimus, o konkretūs žmonės, todėl esu įsitikinęs, kad pašalinti priešpriešą ar neigiamas išankstines nuostatas minėtomis temomis gali tik nepolitizuota akademinė mokslininkų diskusija ir moksliniai tyrimai. Tik tokiu būdu būtų galima užtikrinti Mokslo ir studijų įstatymo 3 straipsnyje nurodytus pagrindinius kūrybos ir mokslinių tyrimų laisvės, objektyvumo bei akademinės etikos principus moksle. Niekas neturi teisės teigti, kad lietuvių tauta „žydšaudžiai“, nes šimtai lietuvių gelbėjo ne tik žydus, bet ir kitų tautybių asmenis. Žudė ir trėmimų sąrašus sudarė ir vykdė konkretūs asmenys, todėl asmenis, vykdžiusius nusikaltimus, bent jau mokslo objektyvumo tikslu būtina įvardyti nepaisant jų tautybės.
Kam buvo naudinga praėjus keturiems mėnesiams, t. y. 2018 m. vasario pradžioje ištraukti iš įvykių konteksto mano pasiūlymą ir pateikti jį, suteikiant visai kitokią prasmę, bandant kaltinti antiseminizmu ir tautų kurstymu, galima tik spėlioti? Tokių minčių, kurias ištransliavo kai kurie žurnalistai nekilo nei vienam, kurie dalyvavo diskusijoje, nei tiems šimtams žmonių, kurie skambino bei rašė laiškus tiek man asmeniškai, tiek į tarnybą.
Kodėl žurnalistai naudojo ištrauką iš visos diskusijos nekreipdami dėmesio į 2017 m. spalio mėnesio įvykių kontekstą, o siūlymą skirti lėšų moksliniam darbui ar tyrimui pavertė į premiją ir pateikė kaip medžioklę? Kodėl vaizdo įrašas buvo taip iškarpytas ir sumontuotas, aš negaliu atsakyti. Tai jau žurnalistų etikos ar jiems tokią informaciją pateikusių asmenų klausimas.
Nepatenkintų Kontrolieriaus sprendimais gali būti nemažai. Mano kaip Kontrolieriaus sąžiningumu, kompetencija, šališkumu paprastai pradeda abejoti asmenys arba jų aplinkos žmonės, kurių atžvilgiu buvo atliekami tyrimai ir nustatyti akademinės etikos pažeidimai.
Kai kam nepatiko, kad Kontrolierius sprendimuose nustatytas įstatymo nesilaikymas sudarant mokslo ir studijų institucijų tarybas ir pažeistos procedūros.
Kai kam nepatiko, kad buvo nustatytas mokslinio straipsnio ar monografijos plagiatas. Kitiems gal kelia nerimą toliau tęsiamas tyrimas bendradarbiaujant su Vokietijos institucijomis dėl monografijų leidimo. Vokietijos kolegos informavo: „susisiekėme su „Hochschule Stralsund“ ir buvome informuoti, kad „Nordic Academy of lnformatization e.V. i.G.“ buvo asociacija, o ne mokslinė leidykla ir šiuo metu nebeveikia. Termino „e.V. i.G” reikšmė yra „eingetrogener Verein in Gründung” – besiformuojanti asociacija – taigi galėtų reikšti, kad asociacija galbūt niekada ir nebuvo įsteigta oficialiai. Be to, „Hochschule Stralsund“ mums pranešė, kad „Hochschule Stralsund“ ir asociacijos niekas nesieja. Priešingai, asociaciją asmeniškai įkūrė buvęs „Fachhochschule Stralsund“ darbuotojas p. Schlomo Schafir. Be to, mes sužinojome, kad vėliau p. Schafir „Nordic Academy of lnformatization e.V. i.G.“ pervadino į „Šiaurės Vokietijos informatikos akademiją“. Kiek dar yra mokslo leidinių išleistų tokios asociacijos?
Ar ne todėl Kontrolieriui neleidžiama turėti prieigos prie Lietuvos mokslo leidinių ir publikacijų duomenų bazių, kurių sukūrimas finansuotas valstybės ir Europos Sąjungos lėšomis? Dėl šios priežasties tarnyba plagiatus nustato rankiniu būdu lygindama mokslinius leidinius ir publikacijas. Taip be abejonės objektyviai sulėtėja tyrimo eiga. O gal tiesiog nenorima, kad būtų objektyviai įvertintas plagijavimo mastas Lietuvoje?
Norėčiau pabrėžti, kad mano kaip Kontrolieriaus tyrimai buvo vykdomi ir yra vykdomi nešališkai, neatsižvelgiant kokias pareigas užima akademinės bendruomenės narys mokslo ar valstybės institucijoje, ar kieno patarėjas jis yra.
Aš nedalyvauju politikoje, tačiau kaip mokslininkas dalyvavau, dalyvauju ir dalyvausiu mokslinėse diskusijose ir manau, kad viena iš pagrindinių akademinės etikos vertybių tai mokslo objektyvumas ir skaidrumas. Moksle privalo būti užtikrintas akademinio sąžiningumas principas, todėl ir kaip pareigūnas, ir kaip mokslininkas manau, kad vieno istorinio laikotarpio nusikaltimų tyrimas ir finansavimas išskirtinai vienos tautybės asmenų pažeidžia pagrindinius mokslo kūrybos ir mokslinių tyrimų laisvės bei akademinės etikos principus.
Visam pasaulyje yra skatinama ir remiama mokslo tyrimų plėtra. Balsavimas parodys, ar laisvoje Lietuvoje galima siūlyti atlikti ir remti mokslinius tyrimus, ar asmenys, prašę inicijuoti tyrimą, bet nenorėję nurodyti savęs ir bijoję būti įvardyti, buvo teisūs?

2018-02-08

Dėstytojui pasakius „kas nemoka, tegu moka“. Studentai tai suprato pagal savo "sugedimo" laipsnį. Vieni  suprato, taip - jei ne nemoki, privalai išmokti ir žinoti. Kiti gi suprato, kad jei nemoki, tai gali nusipirkti, t.y. sumokėti ir bus gerai.
 
Kadangi šiandien sulaukiau netikėto Info TV žurnalistės Aistės Vasiliauskaitės kreipimosi ir vizito su prašymu "į kamerą paaiškinti 2017-10-20 įrašą", dėl „poros politikų .. Maldeikienės "blogo"  ir kt.“.
Mano atsakymą žurnalistei, asmeniui M. G. "ieškančiam ir keliančiam kvailas sensacijas“ ir kitiems galite matyti šiame vaizdo įraše (atsiprašau už kokybę, įrašas darytas ekspromtu 20180208, 12:38)
 
Negali niekas sakyti, kad lietuvių tauta „žydšaudžiai“, kai šimtai lietuvių gelbėjo žydus. Net jei būtų tik vienas lietuvis gelbėjęs žydus, tai jau garbė mano tautai. Negali niekas teigti „žydai žudė lietuvius“ jei yra klausęs ar skaitęs a.a. Leonido Donskio tekstus. Negali niekas sakyti „rusai žudė lietuvius“, kai žinome šimtus rusų tautos atstovų prisidėjusių prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Negalite kaltinti tautos dėl konkrečių tos tautos asmenų nederamų veiksmų, kol to nesuprasite visur įžvelgsite bei matysite tik priešus ir neapykantą. Tikiuosi dabar supras visi.
 
Lietuvos žydų bendruomenė padarė pranešimą  "Šiuo metu LŽB nėra žinoma esant patikimų, istoriniais dokumentais pagrįstų duomenų, patvirtinančių A. Ramanauskui - Vanagui mestus kaltinimus prisidėjus prie Lietuvos žydų Holokausto". Aš galiu pasakyti, kad nėra žinoma esant patikimų, istoriniais dokumentais pagrįstų duomenų, patvirtinančių, kad žydų tauta žudė lietuvius. Jei neturite faktų nekaltinkite tautos. O atskiri asmenys menkinantys lietuvių ar/ir žydų tautas yra tautos gėda.
 
p.s. rašyta pertraukos metu, todėl atsiprašau už galimas klaidas.
 

2017-10-26

Pinigai nekvepia (lot. Pecunia non olet) – maždaug 74-iasiais metais pilietinio karo metu Vespasianas prarado beveik visus pinigus. Naujų lėšų surinkimui jis apmokestino viešus tualetus. Į sūnaus Tito kritiką, dėl tokio sprendimo Vespasianas pasakė „Pecunia non olet“ – pinigai neturi kvapo  (net ir  uždirbti iš š...).
 
Kažkur skaičiau, kad niekada nesiginčyki ir nediskutuoki su kvailiu/e - nes žmonės gali nesuprasti, kuris esat kuris, be to neabejoju, kad Jūs turite laiko kvailiui/ei paaiškinti, bet jam/jai gali nepakakti amžinybės suprasti, todėl savaitgalį būtinai apsilankysiu Kaune, Kampo ir Kalniečių gatvių sankryžoje Žaliakalnyje pagerbti Vanagą.
 
 
 
 
AČIŪ JUMS UŽ PALAIKYMĄ SIEKIM TIESOS KARTU.
 
TIE KAS PARDUODA SĄŽINĘ IR GARBĘ, PARDUOS IR TĖVYNĘ.
 
 

2014-11-12

Iki 1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo galiojo 1939 m. rugpjūčio 8 d. „Vyriausybės žiniose“ paskelbtas Lietuvos pilietybės įstatymas, kuriame rašoma: „Pilietybės netekimą ir atėmimą sprendžia Ministrų Taryba vidaus reikalų ministro siūlymu.“ 1939 metų Lietuvos pilietybės įstatyme rašoma, jog toks Ministrų Tarybos nutarimas įsigalioja nuo jo paskelbimo „Vyriausybės žiniose“ dienos.
Pirmas klausimas: Kiek yra tokių Ministrų Tarybos nutarimų dėl pilietybės netekimo ar atėmimo paskelbtų „Vyriausybės žiniose“?
A
ntras klausimas: Ar šalys, kuriose buvo reikalaujama atsisakyti turimos pilietybės prieš įgyjant jos pilietybę, leido atskirais atvejais išsaugoti iki tol turėtą pilietybę, t. y. turėti dvi? Ar išvykę Lietuvos piliečiai patys savo noru atsisakė turėtos Lietuvos pilietybės?
Lietuvos Respublikos Konstitucijoje piliečių priimtoje 1992 m. spalio 25 d. referendume, įsigaliojusioje 1992 m. lapkričio 2 d., rašoma kad „Išskyrus įstatymo numatytus atskirus atvejus, niekas negali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis.“
Vėl klausimai: Ar Lietuvoje gimę asmenys, turintys LR pilietybę ir išvykę į užsienį gyventi po LR nepriklausomybės atgavimo, savo laisvu noru įgiję kitos valstybės pilietybę iš karto turi prarasti Lietuvos pilietybę? Ar jiems turi būti taikomi tie „atskiri atvejai“ dėl dvigubos pilietybės? Ar svetima valstybė, kurios pilietybę asmuo priima, neprieštarauja jog asmuo pasiliktų ir Lietuvos pilietybę bei turėtų dvi?
Tereikia atsakyti į šiuos klausimus ir viskas taps aišku, nereikės jokių konstitucijos dvasių aiškintojų.
Pilietybė yra nuolatinis teisinis asmens ir valstybės ryšys, kuris atsiranda žmogui gimus ar kitu nustatytu būdu įgijus pilietybę ir tęsiasi iki asmens mirties arba pilietybės netekimo įstatymų nustatyta tvarka.
Dabar Lietuvoje suteikiant ar atimant pilietybę būsimam ar buvusiam LR piliečiui visada svarstoma koks asmens ryšys su Lietuva, kuo asmuo nusipelnė valstybei, kokią naudą jis davė ar gali duoti Lietuvos Respublikai?
Lietuvos Respublikos Seimui teikiamos Pilietybės įstatymo pataisos, kuriomis ypatingų nuopelnų mūsų šaliai turintiems Lietuvos piliečiams norima įtvirtinti teisę turėti dvigubą pilietybę neatsisakant Lietuvos piliečio paso. Jei tokios pataisos bus priimtos, vėl bus palikta terpė spėlionėms už kokius ypatingus nuopelnus, kiek jų reikės turėti ir kas vertins ar nuopelnai pakankamai ypatingi, kad galėtų būtų suteikta ar palikta LR pilietybė?
Mano manymu pilietybė yra prigimtinė teisė, kurios negali prarasti kažkam panorėjus ją iš tavęs atimti, net jei esi žmogžudys, vagis, nusikaltėlis ar kitoks blogietis.
Pilietybę prarandi tuomet, kai pats savo noru atsisakai jos ir nesvarbu dėl ko: dėl geresnio duonos kąsnio, dėl patogesnio gyvenimo, dėl karjeros ar panašiai...


2014-10-14

Nesenai teko išgirsti gana kritišką vienos aukštosios mokyklos atstovų nuomonę, jog studentai nelabai sugebėtų dėl žinių stokos ir panašiai objektyviai ir sąžiningai vertinti savo kolegas kitus studentus. Nuostabą sukėlė tai, jog šios aukštosios mokyklos dėstytojai mano, jog tik jie yra neklystantys, o studentai turi paklusti jų sukurtai sistemai. Džiaugiuosi, jog studijų laikais turėjau puikius dėstytojus išmokiusius mąstyti, vieno iš jų papasakotą istoriją apie studentą laikiusį fizikos egzaminą Kopenhagos universitete prisimenu iki šiol. Kartą universiteto dėstytojas kreipėsi pagalbos į serą  Rezerfordą, Karališkosios Akademijos prezidentą ir Nobelio premijos laureatą fizikos srityje. Vieną studentą jis ketino įvertinti žemiausiu balu, o tas teigė, jog yra vertas aukščiausio. Egzamino klausimas buvo toks: ”Kaip nustatyti dangoraižio aukštį barometro pagalba?” Studentas atsakė: “Pririšate virvę prie barometro, tada nuleidžiate barometrą nuo dangoraižio viršūnės iki žemės. Virvės ilgis, plius barometro aukštis, bus lygus pastato aukščiui”. Atsakymas buvo originalus ir teisingas, bet jame neatsispindėjo jokios fizikos žinios. Rezerfordas pasiūlė studentui atsakyti į klausimą dar kartą, bet buvo perspėtas, jog atsakyme turėtų atsispindėti fizikos žinios. Praėjus penkioms minutėms egzamino lapas buvo vis dar tuščias. Rezerfordas paklausė, gal šis jau pasiduoda, o studentas atsakė, kad turi kelis atsakymus ir stengiasi apsispręsti kuris geriausias. Suintriguotas Rezerfordas pasiūlė jam pradėti atsakinėti žodžiu, nelaukiant šešių minučių pabaigos. Studento atsakymas skambėjo taip: – Užlipate ant dangoraižio stogo, metate barometrą žemyn ir matuojate kritimo laiką, o vėliau, apskaičiuojate pastato aukštį. Studento dėstytojas pasakė, kad atsakymas yra patenkinamas, bet, kadangi studentas minėjo, jog turi kelis variantus, nori išgirsti ir likusius. Tuomet studentas pratęsė.
– Saulėtą dieną, galite išmatuoti barometro aukštį ir jo šešėlio ilgį. Tada išmatuokite dangoraižio šešėlio ilgį ir taip, taikydami paprasčiausią aritmetinę proporciją, sužinosite pastato aukštį.
– Jei norite labiau moksliško metodo, – Tai padaryti galite pririšę trumpą virvutę prie barometro ir siūbuodami jį kaip švytuoklę pirmiausia dangoraižio pirmame aukšte, paskui – ant jo stogo. Aukštis apskaičiuojamas iš skirtumo tarp gravitacijos jėgų. Galiausiai, – reziumavo studentas, – tarp daugelio įvairiausių būdų geriausias turbūt yra šis: imate su savimi barometrą, randate pastato valdytoją ir sakote jam „Pone valdytojau, turiu nuostabų barometrą. Atiduosiu jį, jei pasakysite man šio pastato aukštį“.
Rezerfordui paklausus studento, ar jis nežino visiems įprasto šio uždavinio sprendimo būdo. Jis atsakė, kad žino, bet jam koktu nuo dėstytojų kurie tiesiog perša studentams tradicinį įsisenėjusį mąstymo šabloną, kaip vienintelį teisingą. Studentas buvo Nilsas Boras (Niels Bohr), danų fizikas, 1922 m. Nobelio premijos laureatas. Sunku pasakyti ar ši istorija klaidžiojanti interneto platybėse nėra išgalvota, bet viena aišku ji tikrai priverčia pagalvoti, jog ne visada dėstytojai yra teisūs ir neklystantys. Gal mes patys nuvertiname jaunimą „kaldami jiems į galvas“ šablonus pagal patvirtintas programas bei reikalaujame išmokti, tai kas jiems sakoma. Kad kiekvienas klausimas turi atsakymą, kurį jie turi išmokti. Tuo tarpu nestandartinis, nelauktas atsakymas  į užduotą klausimą nėra laukiamas, kadangi ne visi dėstantys mokslo paslaptis geba priimti ne jų paruoštus, ne pagal konspektus išmoktus ar visuotinai pripažintus atsakymus. Tenka pripažinti, kad dažniausiai jaunimo nesugebame išmokyti mąstyti, dėl kelių priežasčių: visų pirma jiems kur kas paprasčiau išmokti tai kas reikalaujama nei stengtis mąstyti, antra dėstytojams paprasčiau patikrinti žinias standartizuotai pagal tęstus, nei patikrinti, kitaip pateiktas mintis atliekant įprastas užduotis.

 


2014-09-30

Jau kitų metų pavasarį vyks savivaldybių tarybų ir merų rinkimai. Jų metu pirmą kartą merai bus renkami tiesiogiai. Kai kurios partijos jau patvirtino ir viešai pristatė savo kandidatus į miestų merus, kitos dar tik ruošiasi. O kiek dar atsiras įvairaus plauko veikėjų, bedarbių norinčių gauti šiltą gerai apmokamą vietą valstybės sistemoje nors vienai kadencijai? Kas gali paneigti, kad merais nesvajoja tapti asmenys jaunystėje daužę savivaldybių tarnybinius automobilius ir tik tėvelių dėka išvengę atsakomybės, girti vairavę automobilį ir už tai netekę teisės vairuoti, anonimiškai kritikuojantys ar dalinantys nerealius pažadus? Ar mes turime kriterijus, pagal kuriuosgalėsime atsirinkti pačius geriausius miestui ir jo gyventojams kandidatus, kurie turi žinių, kompetenciją ir gebėjimų sutelkti miesto tarybą bendram darbui? Kurie geba ne tik kritikuoti, bet ir pasiūlyti realias idėjas pristatyti miesto vystymosi viziją, mokėti bendrauti su vietos ar užsienio verslininkais, bei paprastais žmonėmis. Ar mero pagrindinis darbas gebėti priimti Seimo ar Vyriausybės narius ištaigingose vakarėliuose, kad vėliau galėtų gauti valstybės biudžeto lėšų ir jas įsisavinti? O gal pakanka pasirodyti su žmona kokio nors miesto renginio metu, iš lapelio paskaityti tekstą bei  paspausti rankas. Ar rinksite tokius merus, kuriems asmeniniai interesai svarbesni už visos miestos  bendruomenės gerovę? Kurie po kadencijos galės didžiuodamiesi pasakyti, kad tik jų dėka buvo finansuoti privatūs verslai iš specialiųjų programų; kad tik jų dėka savo ir artimųjų bendrovėms kiekvienais metais yra suteikiamos maksimalios  mokesčių lengvatos, kurių daugelis negauna. Kad tik jų dėka ir tik jų bendrovei miesto dirbančios įmonės gali teikti dovanas, nuolaidas ir kt.“.
Ar tokių merų norite? Aš tikrai ne. Ar tokie asmenys galės tapti Jūsų savivaldybės merais priklausys tik nuo mūsų visų, todėl kviečiu visus Lietuvos piliečius pasidalinti savo patirtimi bei turima informacija apie kiekvieną būsimą pretendentą į merus. Manau tam labai tiktų sukurti internetinę svetainę, kurioje būtų patalpinta dokumentai pagrista informacija, kad įsitikinti kaip skiriasi iki tol pretendento į merus daryti darbai nuo jo pažadų. Kad įsitikinti kaip elgiasi ir kalba pretendentai į merus ne tik tuomet kai vyksta rinkiminė kampanija, bet ir kasdieniniuose savo veiksmuose bei kalbose. Nes kas gali žinoti, ar jų postringavimai rinkimų metu bus tikri, ar tik amžinas noras susireikšminti ir pasipuikuoti? Būtinai įvertinkite, ką iki šiol yra miestui, miestiečiams, jaunimui yra nuveikęs pretendentas asmeniškai. Kokius darbus yra padaręs, kiek darbo vietų yra sukūręs, kad jums ir jūsų vaikams mieste būtų gyventi geriau. Juk geriau vieną kartą išgirsti ar pamatyti kaip kalba ir elgiasi žmogus, nei tūkstantį kartų paskaityti atspausdintą tekstą reklaminiame lapelyje koks tobulas yra pretendentas.


2014-07-23

Įpusėjusi vasara su tikra šiluma vėl atgaivino jau daugelį metų svarstomą temą, - Tilto į Kuršių neriją idėją. Tilto idėja nėra nauja, tik laikui bėgant atsiranda vis daugiau jai pritarančių pusių. Jei anksčiau tilto įdėjai pritarė pagrinde tik neringiškiai, tai dabar jai linkusi pritarti ir Klaipėdos valstybinio jūrų uosto direkcija. Prieštaraujantys išlieka tie patys „gamtos ir paveldo“ gelbėtojai iš sostinės. Juk iš Vilniaus tikrai geriau matosi, ką ir nuo ko reikia gelbėti. Taigi vyrauja dvi priešingos nuomonės: vieni teigia, kad tilto statybos būtinos, kiti – kad negalimos. Bet kokiais argumentais jie vadovaujasi? O gal reikėtu paanalizuoti  kam nenaudingas būtų tiltas? Kas nebetektų savo kąsnio? Anot žiniasklaidos atnaujinti laivus-keltus Smiltynės perkėlai jau kainavo beveik 50 milijonų litų. Teigiama keltus „Baltija“, „Neringa“ ir „Žalgiris“ bendrovė „Smiltynės perkėla“ pirko lizingo būdu. Už „Neringą“ turi būti sumokėta 2018 m., už „Baltiją“ ir „Žalgirį“ - 2019 m. Laivams įsigyti bendrovė ėmė 42 mln. 383 tūkst. litų paskolą. Šiemet Smiltynės perkėla įsigijo anot žiniasklaidos daugiau kaip 5,5 mln. litų kainavusį greitaeigį keltą. Tai didelės sumos įmonei, kurios pajamos iš pagrindinės veiklos siekia apie 15 mln. Gal kas nors galėtų įvardinti ar kada nors atsipirks šios išleistos lėšos? Taigi jei būtų tiltas Smiltynės perkėla nebetektų galimybės vykdyti milijonus litų kainuojančių pirkimų: pradedant naujais keltais, degalais jiems, vaizdo kameromis, stebėjimo sistemomis, leidimų kontrolės sistemomis, leidimų gaminimu ir taip toliau. Matyt nebebūtų reikalinga ir Smiltynės perkėlos administracija su 83 darbuotojais. 8000 ar 5000 litų algos ir šilti valstybiniai postai liktų tik atsiminimuose. Lengvos pelno dalies nebegautų ir privatūs bendrovės akcininkai. Taigi tikrai yra kam nerimauti dėl tilto ar tunelio į Kuršių Neriją statybos. O apie tikrąją žalą Kuršių nerijos gamtai, kurią joje vien tik savaitgaliais padaro virš 2000 automobilių stovinčių arba judančių vėžlio greičiu 2 ar 3 valandas ir deginančių degalus išgirsite kitą kartą.


2014-04-17

Pastarosiomis dienomis po Ukrainos antra žiniasklaidos tema - būsimi Lietuvos Respublikos Prezidento rinkimai. Nors iki rinkimų datos liko mažiau nei mėnuo, tačiau kandidatų diskusijų ar būsimų vizijų beveik nematyti. Todėl kyla paprasti klausimai: Kokiu tikslu šie asmenys veržiasi į prezidentus? Ar jie suvokia ką realiai gali prezidentas? Nes stebint realų gyvenimą, kaip tas savo galias Prezidentas geba realizuoti, užklumpa įvairios dvejonės. Gal prezidento posto privalumas tai savotiška n-tos pakopos pensijos užtikrinimo institucija? Juk po 5 metų kadencijos Lietuvos Prezidentui užtikrinamos puikios garantijos, apie kurias išsivysčiusių šalių eks vadovai gali tik pasvajoti. O gal šie kandidatai į prezidento postą tai moraliniai tautos autoritetai, kurie savo krištoline sąžine, etika, morale bei charizma įkvėps ir ves tautą į šviesią ateitį, ateinančius penkerius metus? Juk moralė - tai doro elgesio normos, grindžiamos atitinkama pasaulėžiūra ir-kurių turėtų laikytis žmonės. Galbūt žmogaus moralę galėtų apibūdinti prieš tai buvusi jo veikla? Pavyzdžiui priklausymas komunistų partijai ir tarnavimas jos struktūrose, tarnavimas sovietų armijoje įvedinėjant tarybinę tvarką Afganistane? O gal žmogaus moralę parodo jo teistumas „už gerus darbus“? Na, bet ką ten kalbėti apie etika ir moralę, juk kai kam „etika ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos“. Kaip manote, ar sugriūtų Lietuva, jei neturėtų prezidento? Sakysite nebus kam suteikti pilietybės, malonės ar įteikti apdovanojimų? Pamenate buvusio Lietuvos Respublikos prezidento Rolando Pakso skandalą ir apkaltos procesą, kuris trūko beveik metus. Tuo metu pastarasis beveik nevykdė jokios politikos, tačiau Lietuva nesugriuvo - užsienio politiką vykdė Užsienio reikalų ministerija, įstatymus leido Seimas, Vyriausybė bei teismai dirbo savo darbą. O kaip šaliai toliau gyventi pagal konstitucijos dvasią, ką gali ir ko ne prezidentas aiškino „devynetas“. „Devyneto“ nutarimų juk niekam apskųsti negalima, todėl galima manyti jog „devynetas“ yra neklystantis, na nebent pats „Devynetas“ persigalvotu ar naujai įžvelgtų Lietuvos konstitucijos dvasias. Taigi ar Lietuvos prezidentas tik simbolinė figūra, kurią išrinkti, išlaikyti ir po kadencijos tinkamą gyvenimą privalo užtikrinti tauta?


2013-09-11

Vienoje valstybinėje įstaigoje nuo senų laikų dirbo viena paprasta valytoja. Ji tvarkė įstaigos patalpas, valė dulkes, išnešinėjo  šiukšles  bei dirbo kitus panašius darbus.   
Po eilinių politinių valdžios kaitų minėtai valstybinei įstaigai vadovauti paskyrė naują direktorių. Ir štai neilgai trukus šiam „labai svarbiam“ naujai paskirtam valstybinės įstaigos direktoriui paskambino dar „aukščiau sėdintis“ ir dar „svarbesnis viršininkas“ bei „paprašė“ įdarbinti vieną „svarbią personą“. Kadangi persona nelabai ką gebėjo dirbti, nes matyt buvo baigusi mokamus aukštuosius  mokslus,  tai jai arba jam (lytis šiuo atveju tikrai nėra svarbu) direktorius sukūrė administracijos vadovo  postą. Į pavaldines paskyrė tą pačią valytoją, kuri jau senai dirbo šioje įstaigoje. Tačiau koks gali būti padalinio vadovas be pavaduotojo?  Žinoma  pavaduotoju įdarbino irgi „gana svarbią personą“. O kokie gali būti administracijos  vadovai be sekretorės - referentės? Žinoma į šią „atsakingą poziciją“ irgi ypatingai svarbu įdarbinti „tinkamą personą“. Taigi pagaliau viskas tapo puiku. Valstybinės įstaigos administracijos padalinys turi vadovą, jam nesant, išvykus ar susirgus bus pavaduotojas, kuris laiku ir tinkamai perims vadovavimą į savo rankas. Efektyvų administracijos padalinio vadovų darbą užtikrins sekretorė - referentė. Taip būtų tęsęsi ilgai ir laimingai, kaip būną pasakose. Tačiau vieną dieną valstybėje, kaip būna visada netikėtai, prasidėjo finansinė krizė, kuri nelauktai palietė ir minėtą valstybinę įstaigą. Labai sumažėjo jos finansavimas ir direktoriui teko spręsti labai sudėtingą ir svarbų klausimą. Kaip optimizuoti turimas lėšas, o paprastai sakant kaip jas sutaupyti?  Kuomet visi naujai paskirto direktoriaus žinomi taupymo būdai, tai yra „laikinas“ atlyginimo sumažinimas paprastai valytojai,  buvo išnaudoti, beliko vienas - sumažinti darbuotojų skaičių. Ilgai mąstęs, analizavęs, peržvelgęs strateginius-perspektyvinius įstaigos planus ir įvertinęs esamų darbuotojų „svarbą“ direktorius pagaliau rado genialų sprendimą – lėšų juk galima sutaupyti  atleidus valytoją, tą pačią kurią jis jau rado paskirtas į šį „atsakingą“ direktoriaus postą. Jam juk niekas dėl jos neskambino ir nesakė, kad paprasta valytoja yra „labai svarbi“ ar „gana svarbi“ persona. Šį genialų sprendimą, kuriam beje pritarė ir naujai sukurto administracijos padalinio vadovai, direktorius ir pasirinko. Taigi įstaigoje finansinė krizė suvaldyta. Galima išsimokėti premijas.
Šis pasakojimas tai tik mano fantazijos ir vaizduotės sukurta istorija, kuri jei ir galėjo įvykti, tai įvyko tikrai ne Lietuvoje, todėl visi panašumai ar savęs atpažinimai laikytini tiesiog atsitiktiniais sutapimais.

2013-08-26

Kaip išauginti nuoširdų, protingą, darbštų ir neabejingą žmogų, kuriuo galėtum didžiuotis? Kaip parodyti kelią vaikui, kuriuo jis turėtų ir galėtų eiti visą gyvenimą, kad nenuklystų?
Manau apie tai galvoja dauguma tėvų. Ar galėtų čia suveikti pyrago kepimo principas. Juk tam, kad iškeptume skanų pyragą reikia įdėti  visus produktus pagal receptą, pavyzdžiui: kiaušiniai, miltai, kepimo milteliai, vanilė, šokoladas, tada užtikriname kepimo temperatūrą, laiką ir štai turime puikų pyragą.
Gal ir mums užtektų savo vaiką pamokyti nuoširdumo, draugiškumo, sąžiningumo, užtikrinti kokybiškų žinių gavimo ir įsisavinimo procesą,  paaiškinti, kad sąžiningu būti geriau, meluoti negalima, kad tikėti gėriu svarbiau, o sunkesnis darbas visada atneš geresnį rezultatą ir vaisiai jo saldesni. Tuo ir būtų baigtas tėvų darbas. Kaip būtų tėvams smagu ir ramu, jeigu būtų taip paprasta. Tačiau kas gali  duoti garantiją tėvams, kad atlikus minėtus veiksmus, tikrai užauginsime žmogų, kuriuo galima didžiuotis.
Iš patirties galiu pasakyti, kad šitaip paprasta tikrai nėra. Neveltui dar Markas Tvenas sakė:  „Kai turėjau tik keturiolika, man tėvas atrodė toks nemokša, kad vos galėjau pakęst jį šalia. Bet kai man suėjo dvidešimt vieneri, net nustebau, kiek jis išmoko per tuos septynerius metus.“  Praeina ne viena diena, o kartais ir ne vieneri metai, kol vaikas supranta, jog tėvų nuoširdumas, meilė, mokymas gerai atlikti darbus, laikytis visuotinių bendražmogiškų taisyklių yra geriausia ką tėvai gali duoti savo vaikams. To nepakeis nei geriausi žaislai, nei naujausi kompiuteriai ar brangiausi automobiliai.
Šeimoje vaikas stebi ir perima tėvų gyvenimo būdą, dvasinę kultūrą, elgesio orientaciją bei moralines vertybes. Vaiko formavimo procese dalyvauja ne tik tėvai, bet ir mokykla, ir universitetas, ir draugai, ir gyvenamoji aplinka. Tačiau tėvai padeda išlaikyti pusiausvyrą ir teisingą ryšį su aplinka, išsklaido nerimą, skatina vaiko pasitikėjimą savimi.
Būti tėvais sunkus, varginantis, tačiau didelį emocinį atpildą nešantis darbas, vaiko žodžiai tėvams, kurie skamba taip kasdieniškai: „Aš tave myliu“, „Tu man reikalingas“, „Pabūk su manimi“, „Padėk man“  iš tikrųjų yra patys brangiausi, leidžiantys suprasti, jog tik tėvų meilė ir gerumas skatina vaikus, būti kūrybingais bei tapti asmenybėmis, kuriomis didžiuojamasi.
 


Į kitą puslapį: Auto