Okupuotoje Lietuvoje vyravo kiek kitokia didvyrio samprata, kurią reikėtų susieti su Tarybų Sąjungos gerove, iškreiptu teisingumu. To laiko didvyris – propagandinis visų „draugas“, dažniausiai karo didvyris, kolūkio pirmininkas, pavyzdingas traktorininkas, melžėja ar gamyklos darbuotojas.
1984–1987 metais tikrieji Lietuvos didvyriai buvo Kauno „Žalgirio“ krepšininkai ir jų treneriai. Jų pergalės sutraukdavo šimtus tūkstančių žmonių. Atgimimo laikmečio didvyriai – poetas Justinas Marcinkevičius, aktorius Regimantas Adomaitis, Nijolė Sadūnaitė.
Kokiomis akimis šiandien mes žvelgiame į didvyrių žemę? Kokie mūsų lūkesčiai? Kas šių dienų ar pastarųjų metų Lietuvos didvyriai? Ar jie sugebėtų suburti nors kelis tūkstančius pasekėjų vardan kokio nors tikslo ar idėjos? Juk realiais didvyriais tampama, kuomet įgyvendinama tautą sutelkianti, suvienijanti idėja. O mes ar galime pasigirti turintys tokių idėjų? Ar galima tokia „idėja“ įvardinti euro siekį, atominę elektrinę ar minimalią mėnesinę algą – 1500 litų? Manau, ne. Taigi kol nėra kilnių idėjų ar siekių, vargu ar turėsime ir tikrų didvyrių.
Akivaizdu, kad siūlant tokias radikalias priemones dėl transporto priemonės registracijos panaikinimo, turėtų būti labai rimtas pagrindas. Vien tik faktas, kad transporto priemonė neturi galiojančios techninės apžiūros arba yra neapdrausta transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimu, nėra įrodymas, kad ji nėra saugi ir netinkama naudoti kelyje. Tačiau kokiais argumentais remiantis Seime siekiama tokiu būdu griežtinti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, nėra aišku.
Ieškodami atsakymo, kiek Lietuvoje įvyksta eismo įvykių dėl prastos automobilių techninės būklės, randame tokią informaciją: dar ne taip senai atsakydamas į žurnalistų klausimą, kiek (procentais) avarijų įvyksta dėl prastos automobilių techninės būklės, buvęs susisiekimo viceministras teigė – iki 20 proc. Tiesa, jis taip ir neatsakė, kieno ir kada atliktais tyrimais remiantis pateikiamas šis skaičius.
Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos skyriaus atstovas buvo atviresnis ir pažymėjo, kad atsakyti, kiek dėl techniškai nesutvarkytų automobilių įvyko eismo įvykių Lietuvoje, paprasčiausiai nėra galimybės, nes tokia statistika kol kas nėra vedama. Jo teigimu, gal apie 10 proc. eismo įvykių priežastimi tapo techniškai nesutvarkyti automobiliai. Asociacijos „Transeksta“ direktoriaus pateikiama užsienio statistika dar mažesnė – išskirtinai dėl prastos techninės automobilio būklės įvyksta 2 proc. avarijų.
Taigi iš esmės turime tokius rezultatus: 20 proc., gal 10 proc. ir 2 proc. Panašu, kad tokia skaičių sklaida rodo, kad patikimos informacijos Lietuvoje tikrai neturime.
Europos Komisijos pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų periodinės techninės apžiūros, kuriuo panaikinama Direktyva 2009/40/EB, poveikio vertinime nurodoma, kad dėl techninių trūkumų įvyksta labai daug avarijų: apskaičiuota, kad dėl jų įvyksta 6 proc. visų avarijų. Pradėjus svarstyti šį pasiūlymą, Europos Sąjungos šalių narių specialistams kilo abejonių dėl tokio vertinimo. Vokietijos specialistai nurodė, kad, jų turimais duomenimis, dėl gedimų įvyksta tik apie 0,6 proc. eismo įvykių. Galbūt dėl to, kad nebuvo pateikta pakankamai patikimų įrodymų apie automobilių techninės būklės įtaką avaringumui, Europos Komisijos siekiai numatyti kasmetinę privalomąją techninę apžiūrą lengviesiems automobiliams kol kas žlunga.
Teigti, kad Lietuvoje transporto priemonių būklė būtų tragiška, neturime pagrindo, nes kai apledėjusiame kelyje autobusas, vežantis vaikus į ekskursiją, nuslysta nuo kelio ir tik atsitiktinumo dėka niekas nenukenčia, o iškart po eismo įvykio pasirodo sunkvežimis, barstantis smėlį su druska, šioje situacijoje sakyti, kad galbūt autobuso stabdžiai veikė prastai, būtų netiesa. Todėl pirma reikėtų rūpintis ne automobilių techninės būklės gerinimu, bet kitais faktoriais, užtikrinančiais eismo saugumą – vairuotojų rengimu ir kelių priežiūra.
Užuot stiprinant kelių policijos pajėgas, vykdysiančias daugiau patikrinimų keliuose, kurių metu būtų išaiškinami netvarkingi vairuotojai, neturintys galiojančios transporto priemonės techninės apžiūros ir draudimo dokumentų, panašu, nutarta eiti lengviausiu keliu nesiaiškinant, ar savininkas tuo periodu naudojasi transporto priemone, ar ne. Jei sistema nustato, kad nėra draudimo ir galiojančios techninės apžiūros, ruoškis – tavo turtas – automobilis – bus išregistruotas.
Kyla klausimas, ar iš naujo registruojantis bus taikomas mokestis ir kokio dydžio? O gal ir „automatinis“ išregistravimas taip pat kainuos?
Abejonių sukelia ir tai, ar toks Seime siūlomas kontrolės mechanizmas nepažeis proporcingumo principo, kuris reikalauja, kad naudojamos priemonės atitiktų tą tikslą, kurio jomis siekiama. Juk akivaizdu, kad siekiant, kad keliais nevažinėtų neapdraustos ir be galiojančios techninės apžiūros transporto priemonės, visai nėra pagrindo naikinti jų registracijos. Pakanka policijai vykdyti tinkamą kontrolę, o piliečiams sudaryti tinkamas sąlygas pasitikrinti automobilių techninę būklę ne tik monopolinėse įmonėse. Juk dabar Vilniaus zonoje automobilių techninę būkle tikrinti gali tik UAB „Tuvlita“, Kauno zonoje – tik „Juta“ ir t. t. Ar nekeista, kad, pavyzdžiui, oficialus „Toyota“ atstovas negali nustatyti, ar automobilis yra techniškai tvarkingas, ar ne? Nors Europos Sąjungos teisė numato, kad techninę apžiūrą gali atlikti servisai ir kitos įmonės, kurios atitinka reikalavimus.
Na o policija turi vykdyti nuolatinę kontrolę, kaip ir numato įstatymas, nes tai svarbiau, nei lydėti šou atstovus į jų vakarėlius.
Tuomet lieka vienintelis pasirinkimas – gydytis. O kaip gydytis? Ir kas gydys? Lietuvos Respublikos Konstitucija byloja „Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“
Iš pirmo žvilgsnio dirstelėjus į minėtą Konstitucijos sakinį, neabejodamas galvoji, kad gydymas mūsų šalyje nemokamas ir rūpesčių dėl sveikatos neturėtumėme turėti. Tačiau kartu apima nepasitikėjimo jausmas – kodėl Žalgirio klinikoje stovintis įžymus šalies aktorius sutrinka išgirdęs iš seselės, kad už panoramines nuotraukas reikia susimokėti kasoje. Nusipelnęs artistas tyliai lyg tarp kitko pasako: „Visada galvojau, kad gydymas pas mus nemokamas“. O seselė raudonuodama teisinasi, kad ne ji taip sugalvojo, tokia tvarka...
Štai ir grįžtame prie Konstitucijoje esančio sakinio ir dar kartą atidžiai perskaitome „Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką“. Antrą kartą skaitant šį sakinį žodis „nemokamos“ neturi tokios didelės reikšmės kaip žodžių visuma „nemokamos medicinos pagalbos teikimo tvarka“.
Minėtos tvarkos galingumą gali pajausti susirgęs liga, kuri yra minima „tvarkoje“. Šiuo atveju valstybė gera – kompensuoja didžiąją dalį ar net visą šimtą procentų ligai gydyti skirtų paslaugų. Bet vargas tiems, kurių ligos nėra „tvarkoje“, nepasisekė ir tiems, kurių tyrimai nekompensuojami. Tai reiškia, kad tokiais atvejais nemokamas gydymas tikrai nebus taikomas.
Trečią kartą skaitant tą patį sakinį akcentas dar kitur: kodėl įstatymas nustato nemokamos medicinos pagalbos teikimo tvarką tik valstybinėse institucijose? Juk privačios sveikatos priežiūros įstaigos už teikiamas nemokamas medicines paslaugas taip pat gauna finansavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, teritorinių ligonių kasų. Mes juk galime sveikatos priežiūros paslaugas gauti ir privačiame sektoriuje.
Su medicina profesinio sąlyčio neturinčiam žmogui kyla daug klausimų...
Ką naujo ir gero duos naujojo sveikatos apsaugos ministro įsivaizduojama jau n-otoji sveikatos reforma?
Ar suteiks naujų galimybių sergančiam, ar reikės ilgai laukti reikalingos nemokamos operacijos, ar atims galimybę reikalui esant kreiptis mokamos medicininės pagalbos į privačią sveikatos priežiūros instituciją?
Ar pakeis situaciją, kai gydytojai dalį procedūrų atlieka privačiai už atskirą įkainį, o kitas mažiau apmokamas daro jau ligoninėje?
Juk problemą sudaro netobula medicinos paslaugų įkainių sistema (viena paslauga permokama, už kitą neprimokama), o jas nustato Valstybinė ligonių kasa. Tada nesąžiningi medikai gali piktnaudžiauti, privačiai darydami tas procedūras, už kurias permoka Ligonių kasos.
Jeigu visos privačios įstaigos būtų uždarytos, tam tikros ligos juk gali likti negydomos. Tam nėra ne tik pakankamai personalo, bet ir įrangos. Nebent tikimasi privačias įstaigas nacionalizuoti. Pavyzdžiui, nacionalizuoti stomatologijos kabinetus? Juk čia pacientai išleidžia labai daug savo lėšų už gydymą, medžiagas, implantus ir kt. Tada visas išlaidas už gydymą apmokėtų valstybė.
Kodėl tokia dosni esama „tvarka“ sergančiam liga, bet nedosni ligų prevencijai? Kodėl Lietuvoje greitoji medicinos pagalba, dažnai minima kaip lėtoji pagalba?
Ar taip būna? Juk Administracinių teisės apžeidimų kodekso (ATPK) 130 straipsnio 1 dalis už tokią veiką, t. y. pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs, užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų.
Pasirodo, kad nustatant mažesnį, nei numato įstatymas, teisės vairuoti atėmimo terminą, teismas atsižvelgė į tai, kad apgadinto automobilio vertė tik 2000 Lt. Verslininkui tai turbūt kišenpinigiai, tačiau minimalią algą gaunančiam žmogui – tai net kelių mėnesių uždarbis. Be to, ar dažnai tokia teismų praktika dėl švelnesnės nuobaudos taikymo, nei numatyta straipsnio sankcijoje, taikoma vairuotojų atžvilgiu?
Pažymėtina, kad atėmus teisę vairuoti transporto priemonę 1 metams arba ilgesniam terminui, vairuotojas suėjus šiam terminiu privalo iš naujo išsilaikyti teorijos ir praktikos egzaminą VĮ „Regitra“. Gal teismas, įvertindamas kaltinamojo amžių, pasigailėjo ir neskyrė teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo 1 metams arba ilgesniam terminui, nes suprato, kad vyresnio amžiaus žmonėms sėsti prie knygų ir mokytis iš naujo saugaus vairavimo abėcėlės yra gana sudėtinga, o kokiam tituluotam asmeniui dar ir didelė gėda.
Taip pat kyla abejonių ir sunku patikėti, kad toks patyręs vairuotojas nesugebėjo pasirinkti saugaus tarpo iš šono iki kito automobilio ir kliudė jį. Nebent tinkamai įvertinti atstumą galėjo sutrukdyti objektyvios priežastys, kurių teismas nenustatė. Teismas juk pranešime spaudai pažymėjo, kad nenustatyta, jog vairuotojas pasišalino iš įvykio vietos siekdamas išvengti atsakomybės už vairavimą transporto priemonės esant neblaiviam. Abejonių būtų daug mažiau, jeigu teismas būtų tiesiog konstatavęs (nustatęs), kad vairuotojas eismo įvykio padarymo metu buvo blaivus. Taigi, kaip ten buvo iš tiktųjų, dabar galime tik spėlioti.
Manau nieko nenustebins, jeigu praėjus pusei paskirto teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo termino, t. y. 3 mėn., šis vairuotojas bandys pasinaudoti ATPK 329 straipsnio „Specialiosios teisės atėmimo termino sutrumpinimo pagrindai ir tvarka“ nuostatomis ir sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą. Atsižvelgiat į tai, kad teismas iki šiol buvo toks nuolankus minėtam vairuotojui, tikėtina, kad toks prašymas bus patenkintas.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.
Į kitą puslapį: Auto