su Ari Vatenen
Airijoje su Ari Vatenen

Vigilijus Sadauskas su Michael Schumacher
Dubline su Michael Schumacher

Vigilijus Sadauskas su Stanley H. Backaitis
JAV su Stanley H. Backaitis

Lietuvos vairuotojų sąjunga

Lietuvos automobilių inžinierių sąjunga

Saugaus eismo edukacinio projekto "Eismo klasė" svetainė



<< <  Puslapis 2 iš 7  > >>


2013-08-14

Kas svarbiau politikams skelbiami reitingai ar piliečių pagarba jiems? Ar dažnai mes tarp šių kriterijų galime dėti lygybės ženklą?
Pagal tarptautinių žodžių žodyną reitingas tai - asmens, institucijos, reiškinio kiekybinis įvertinimas, padedantis palyginti vienos rūšies objektus, nustatyti jų vietą vertinimo skalėje.
Organizuojamos visuomenės nuomonės apklausos dažnai tampa nepakeičiamas, nors ir ginčytinas įrankis sužinoti politikams ar kitiems atstovams, kaip piliečiai vertina jų veiklą. Juk ne veltui Ričardas Niksonas pasakė, kad „geriau švelniai išgirsti nuomonę apie save apklausoje, nei sužinoti brutalią tiesą rinkimų metu“. Tačiau pažymėtina, kad tokios apklausos ir jų duomenys neretai interpretuojami klaidingai, o išvados apie vienų ar kitų politikų populiarumą, visuomenės paramą jiems ir tos paramos kaitą yra ginčytinos. Nemažai įtakos turi ir apklausos klausimų formulavimo ypatybės, sakykim, jeigu klausimas formuluojamas pozityvistine prasme, galime nujausti, kad apklausą darydami gausime teigiamą atsakymą. Formuluojant klausimą neigiama linkme, tikėtina, kad daugiau žmonių pasisakys neigiamai. Susidaro įspūdis, jog apklausose apie politikus veikia visi faktoriai, čia svarbu viskas: pradedant nuo išvaizdos baigiant sutuoktiniu. Būtų daug geriau, jeigu apklausos klausimai būtų susieti su padarytų darbų įvertinimu gal tada turėtume ir realų politikų įvertinimą.
Ar dabar atliekamos apklausos ir jų pasekoje skelbiami politikų reitingai nėra tik piliečių mulkinimas, tikintis, kad tai mobilizuos rinkėjus, paskatins balsuoti už tuos kandidatus, kurie turi didžiausius reitingus, nes juos juk palaiko dauguma? Gal kam nors tokios apklausos pritraukia finansinius rėmėjus? O jau turint pakankamai lėšų bandoma dirbtinai formuoti rinkėjų nuomonę, manipuliuoti jais siekiant naudos bei sukuriant pridėtinę vertę pačiam sau.
Tačiau ką bendro turi visuomenės nuomonės apklausose pateikiami politikų reitingai ir reali piliečių pagarba jiems?
Gana tiksliai kas yra pagarba apibūdino Imanuelis Kantas teigdamas, kad „ pagarba  – tai duoklė, kurios mes negalime neatiduoti nuopelnui.“
Taigi, pabandykime prisiminti, už kokius nuopelnus mes piliečiai, turime būti dėkingi politikams turintiems aukščiausius ar mažiausius reitingus.
 

2013-07-24

Po palankaus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimo seksualinės mažumos trykšta džiaugsmu - jie gali organizuoti savo paradą ten, kur ir geidė - Gedimino prospekte.
Mano manymu, homoseksualų eitynės, gėjų paradas ar homoseksualų paradas Lietuvoje - tai seksualinių mažumų ir juos palaikančių asmenų viešas savęs demonstravimas. Dažnai tokie paradai vadinami anglišku žodžiu „pride“ – „garbė, pasididžiavimas“. Visada pagalvodavau, o kuo čia reikia didžiuotis?
Kitas klausimas: kokie šių eitynių tikslai? Ar tai tolerancijos skatinimas? Ar tai homoseksualų matomumo didinimas visuomenėje bei kova už tariamai pažeidžiamas seksualinių mažumų teises? Gal tai tiesiog pramoga ir noras viešai save demonstruoti ir populiarinti? Matyt teisus Rokas Žilinskas įvardindamas galimą šio parado tikslą – vaidinti, kad visas pasaulis tave engia. Mat jeigu neengia, kaip tada susilaukti dėmesio, už struktūrinių fondų ir nevyriausybinių organizacijų pinigus knygeles leisti bei susirūpinusias delegacijas priiminėti.
Susidaro įspūdis, kad daugelyje šalių šis renginys turi nemažai bendrų bruožų. Priekyje paprastai žygiuoja žinomos, tačiau nelabai tradicinėje visuomenėje pritapusios asmenybės: politikai, visuomenės veikėjai, eitynių organizatoriai - visi, kurie siekia būti viešai matomi. Ir tik po jų žygiuoja organizatoriams talkinę atstovai ir tikrieji gėjai, lesbietės bei kitos seksualinės mažumos, kurios šiuo metu galbūt dar nedrįsta viešai save populiarinti ir reikalauti „savo teisių“.
Galbūt jiems atrodo, kad eitynės - tai ideali scena išreikšti tam tikras emocijas: „Žiūrėkite į mus, žavėkitės ir liaupsinkite!“
Manau, dauguma Lietuvos piliečių tikrai nediskriminuoja seksualinių mažumų atstovų ir jiems nėra didelio skirtumo, kas yra jų bendradarbis – lesbietė, gėjus ar tradicinės orientacijos žmogus. Daugumos piliečių nepasitenkinimas kyla tuomet, kai  prasideda perdėtas viešas savęs afišavimas ir akcentavimas teisių tik sau, pamirštant tai, kad teisės neatsiranda be pareigų ir atsakomybės. Šio meto tradicinei Lietuvos visuomenei svarbiausia, kad seksualinės mažumos nelįstų su jokiais pasiūlymais prie vaikų ir nepradėtų viešai demonstruoti visko, ką sugeba.
Taigi gėjai, lesbietės ir kitos seksualinės mažumos, jūs juk nenorite, kad jus mokytų tapti tradicinės orientacijos ir elgtis, kaip elgiasi tradicinės orientacijos žmonės, todėl nepirškite ir savo gyvensenos kitiems. Taip pat būkit geri, nesimylėkite parkuose ant suoliukų, vaikų akivaizdoje, nes net ir tradicinės orientacijos poroms tai yra draudžiama.
Nors gal artimiausiu metu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į „nepopuliarias pažiūras“ turinčių asmenų galimus reikalavimus, priims sprendimą jaukiose miestų gatvių vietose įrengti specialias kabinas, kuriose būtų galima pasimylėti. Juk teisės svarbiausia.

2013-07-05

Į šį klausimą daugelis atsako skirtingai. Daugumai atrodo, kad tai tapačios sąvokos, nes vadovas juk ir turėtų būti lyderis, tai yra, žmogus, kuris įkvepia, skatina judėti pirmyn, generuoja idėjas. Į jį norisi lygiuotis. Tačiau realybėje dažnai būna, kad vadovas tik vadovauja, bet ne užsiima plėtra ar naujovių skatinimu.
Vadovas tiki ir pasitiki sistema, jis ją palaiko, atlieka tiksliai ir tinkamai visus veiksmus, o svarbiausia intensyviai siekia valdžios. Tuo metu lyderį galima pažinti iš santykio su žmonėmis. Jis elgiasi skirtingai nei vadovas.
Lyderis pasitiki ne sistema, o žmonėmis, siekia jų pasitikėjimo, veikdamas jis imasi tikrai reikiamų veiksmų. Lyderis priverčia sistemą dirbti žmonių gerovei, o vadovas tiesiog užtikrina, kad sistema dirbtų taip, kaip numatyta.
Neabejoju, kad ir Lietuvoje pasitaiko vadovų, draugų pagalba ar naudojantis patikliais rinkėjais patekusių į aukštą postą. Realybėje tai savimi nepasitikintys, žmogiškų ryšių vengiantys, o gal net žmonių nesuprantantys vadovai. 
Kartais pažvelgus iš šalies atrodo, kad į aukštas pareigas dažnu atveju ir taiko iš pažiūros ramūs, tačiau iš tikrųjų be galo užsispyrę, neturintys ypatingų tikslų,  susikoncentravę į nereikšmingas smulkmenas dėl idėjų stokos, ne itin protingi žmonės. Gal netgi atvirkščiai – nepasižymintys išskirtiniais protiniais gebėjimais, tačiau mėgstantys demonstruoti savo įsivaizduojamą galią.
Jie dažnai elementarų nuomonių skirtumą priima kaip rimtą pasipriešinimą jų valiai ir reaguoja paprasčiausiu būdu: jei tu ne su manimi, tai prieš mane.
Ar tai lyderiai? Vargu.
Lyderis visada vertina ir gerbia žmones, sugeba įžvelgti jų gabumus, ketinimus ir motyvus. Jis – geras mokytojas ir puikiai bendraujantis asmuo, kuris nebijo reikšti savo jausmus, parodyti ir pyktį, ir džiaugsmą bei kitas emocijas.
Tačiau svarbiausia – lyderis gali pripažinti, kad kažko nežino, jog ne į visus klausimus turi atsakymus, o suklydęs drąsiai pripažįsta savo klaidas, taiso jas ir geba atsiprašyti. Dėl to jis visada eina į priekį, lydimas didžiulio pulko bendraminčių, pasitikinčių juo.
Vadovą gi lydi nuolankių prisitaikėlių būrys. Taigi pamąstykime ir atsakykime sau, ko labiau reikia Lietuvai  ir ką mes turime – lyderius ar tik vadovus?

2013-06-26

Korupcija (lot. corruptio – „gadinimas“, „papirkimas“) – piktnaudžiavimas sau leistina arba patikėta galia siekiant asmeninės naudos, arba naudos savo giminėms. Tai ne tik pasinaudojimas tarnybinėmis galiomis viešajame sektoriuje, bet gali pasitaikyti visur, kur asmens galia grįsta visuomenės pasitikėjimu: politikoje, versle, sporte, religinėse organizacijose, mene, žiniasklaidoje ir kitur.
"Juodosios technologijos" - viena iš korupcijos apraiškų. Trumpai sakant, tai yra pasirinkto taikinio (asmens) menkinimas ir moralinis terorizavimas. "Juodųjų technologijų" taikinio reputacija nuolat ir sistemingai naikinama, pasirinktas asmuo yra šmeižiamas, viešai skleidžiama negatyvi, jį kompromituojanti informacija. Juodosiomis technologijomis galima įvardinti: melą, šmeižtą, nepagrįstus kaltinimus, papirkinėjimą, psichologinį spaudimą naudojant informacijos skleidimą. Dažnai "viešinama" informacija būna tiesiog pramanai ar tiesiog ciniškas melas. Šiai informacijai skleisti pasitelkiamos tam tikros žiniasklaidos priemonės ar atskiri žurnalistai.
Juodųjų technologijų organizatoriai paprastai siekia kelių tikslų :
1. Diskredituoti asmenį visuomenės akyse.
2. Sutrukdyti asmens veiklą, primesti jam "kaltojo" įvaizdį.
3. Apjuodinto asmens fone sustiprinti savo teigiamą įvaizdį.
4. Pašalinti asmenį iš jo veiklos srities.
Matyt tai tik sutapimas, kad dažnu atveju asmenys „susikompromituoja“, būtent tuomet kai į jų vietą jau parinktas kandidatas. Kaip pasakė vienas profesorius , - kas gali paneigti, kad kažkam tai naudinga. Pavyzdžiui:
-         Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybos vadovų atleidimas;
-         Policijos generalinio komisaro pavaduotojo ir kitų policijos vadovų nušalinimas;
-         keistoki „savanoriški“ prokurorų pasitraukimai;
-         galima vardinti ir toliau.
Tai beveik nieko nestebina. Tačiau visiems labai įdomu, kas „atrenka“ asmenis ir kandidatus? Dar įdomiau kas bus sekantys? Visi nekantriai laukia.
Na o sportinio azarto dėlei lažybų bendrovės galėtų pasiūlyti statymus šiuo klausimu, juk FIFA konfederacijų taurės čempionatas baigsis birželio 30 d., taigi reikės naujų lažybų ?

2013-06-12

Dažnai vyresnieji stebisi jaunimo elgesiu ir rimtai diskutuoja, kas juos taip išmokė elgtis – „mes tai niekada taip jų nemokėme“. Taigi prisiminiau dar jaunystėje anglų kalba skaitytą klasikiniu vaikų ir jaunimo mokymo pavyzdžiu tapusį Džeko Grifino pasakojimą. 
Kai Džoniui buvo šešeri metai, jį su savo tėčiu sustabdė policija už leistino greičio viršijimą. Jo tėtis įteikė policininkui 20 dolerių kupiūrą kartu su savo vairuotojo pažymėjimu.
Tai gerai, sūnau, – sakė tėtis, kai juos paleido policininkas ir jie išvažiavo. – Visi tai daro.
Kai jam buvo aštuoneri, jis dalyvavo šeimos taryboje, kuriai pirmininkavo dėdė George`as. Dėdė parodė, kaip patikimai sutaupyti nuo pajamų mokesčio deklaracijos.
  Tai gerai, sūnau, – sakė dėdė. – Visi tai daro.
Kai jam buvo devyneri, mama pirmą kartą nusivedė jį kiną. Kasoje žmogus negalėjo rasti jokių laisvų vietų, kol jo mama nerado papildomų 5 dolerių savo rankinėje, kuriuos ji padavė kasininkui.
Tai gerai, sūnau, – sakė ji. – Visi tai daro.
Kai jam buvo 12, jis sulaužė savo akinius pakeliui į mokyklą. Jo teta Francine įtikino draudimo bendrovę, kad akiniai buvo pavogti ir jie gavo išmoką.
Tai gerai, vaike, – sakė teta. – Visi tai daro.
Kai jam buvo 15, jis tinkamai sužaidė su vidurinės mokyklos futbolo komanda, nes treneris jam parodė, kaip blokuoti ir tuo pačiu metu neleistinai patraukti priešininką, kad to nematytų teisėjas.
Tai gerai, vaike, – sakė treneris. – Visi tai daro.
Kai jam buvo 16, jis dirbo savo pirmąjį darbą prekybos centre. Jo užduotis buvo įdėti pernokusius vaisius į dėžės apačią, o gražiuosius į dėžės viršų.
Tai gerai, vaike, – vadybininkas sakė. – Visi tai daro.
Kai jam buvo 18, Džonis ir jo kaimynas paprašė kolegijos skirti stipendiją. Džonis nebuvo labai pažangus studentas. Jo kaimynas buvo pažangus studentas, tačiau jis neturėjo tinkamų užtarėjų. Džonis gavo stipendiją, kaimynas – ne.
Tai gerai, sūnau, – jo tėvai pasakė. – Visi tai daro.
Kai Džoniui buvo 19, jis kreipėsi į aukštesniųjų kursų studentą, kuris jam pasiūlė egzamino atsakymus už 50 dolerių.
Tai gerai, vaike, – sakė jis. – Visi tai daro.
Džonis egzamino metu buvo pagautas ir gėdingai išsiųstas namo. Apie tai kolegija paskelbė viešai.
Kaip tu galėjai tai padaryti? Ar tau ne gėda prieš savo mamą ir mane? – pasakė tėtis. – Mes juk niekada nieko panašaus tavęs nemokėme namuose.
Jo teta, dėdė ir treneris taip pat buvo sukrėsti: kaip tai galėjo atsitikti?!
Taigi, kada pagaliau suprasime, kad geriau ir prasmingiau mokyti vaikus ir kitus savo teigiamu elgesiu, o ne pamokslavimais ar viešais pranešimais, kaip būtina elgtis dorai, sąžiningai ir t. t. 
Na, o pabaigoje – epizodas iš šių dienų: „Ar mes, suaugusieji, ne pernelyg dažnai bandome atsakomybę už saugaus eismo dalyvio ugdymą permesti ant kažkieno pečių, užuot patys savo pavyzdžiu vaikams rodę, kaip saugiai elgtis gatvėje, kaip atsakingai vairuoti. Juk labai didelė tikimybė, kad mūsų vaikai elgsis gatvėje ir užaugę vairuos būtent taip, kaip tai darome mes.“ 
Taip kalbėjo susisiekimo ministras, kol dar nebuvo premjeras ir kol jo nevežiojo vadovybės apsaugos darbuotojai. Manau, premjeras tai prisimins ir patars jį vežioti taip, kad būtų saugu ir jam, ir kitiems. 

2013-05-15

Vėlyvą šeštadienio vakarą maloniai nustebino vienos televizijos rodoma laida, kurioje buvo prisiminti puikūs teatro ir kino aktoriai. Ypatingas dėmesys buvo skirtas Baltijos šalių aktoriams. Minėtoje laidoje domėtasi ne tik garsiausiais aktorių filmais, vaidmenimis, bet ir jų gyvenimu. Laidos vedėjas sukurdamas netikėtumo faktorių, pakvietė tiesioginiame eteryje ir Lietuvos aktorius: Remigijų Sabulį, Jūratę Onaitytę, reportažai parodyti apie Regimantą Adomaitį ir Donatą Banionį, su pastaruoju laidoje tiesiogiai buvo bendraujama vaizdo ir garso ryšiu. Nepaprastai jaudino užduotas aktoriams klausimas, „Kada Jums buvo geriau: ar sovietiniais metais, ar dabartiniais nepriklausomybės laikais. Į kurį aktoriai išdidžiai atsakė, kad nepriklausomybę jie labai vertina. Į akis krito nepaprastai šiltas ir nuoširdus bendravimas, nostalgija tikrosioms vertybėms ir pagarba žmogui. Labiausiai dėmesį prikaustė reportažas apie kino grandus Donatą Banionį, kuris jaučiasi užmirštas, ir ypač Regimantą Adomaitį, kurio liūdna nuotaika nepaliko abejingų nei laidoje dalyvavusių, nei prie televizijos ekranų sėdinčių žmonių. Kuomet aktoriaus žurnalistai paklausė, kaip jis gyvena, aktorius pasisakė, kad pensijos užtenka tik šildymo išlaidoms padengti. Galima buvo jausti, kaip laidos dalyvių veiduose persipina nuostaba ir begalinis gailestis, kad jų mylimas aktorius ne tik gyvena liūdnomis nuotaikomis, bet ir turi gyvenimiškų sunkumų, susijusių su buitimi. Bežiūrint šią laidą suspaudė širdį, kad Lietuva galbūt nepakankamai skiria dėmesio šiems menininkams. Ar ne jų dėka šiandien dar galime didžiuotis, kad esame  gerbiami ir mylimi nors kai kuriose šalyse?
Asmeniškai buvo liūdna girdėti ir matyti tokį dešimtims milijonų žiūrovų nusipelniusį aktorių, negalintį išlaikyti vieno vienintelio buto,  šitaip nepagerbtą ir užmirštą valstybės. Sunku įsivaizduoti, kaip jaučiasi pats Donatas Banionis, Regimantas Adomaitis, kurių talentą labiau  nei Lietuvos valdžia, įvertino kitos šalies prezidentas, parodydamas dėmesį.
Galima tik bandyti įsivaizduoti, kaip jautėsi išdidusis maestro Regimantas Adomaitis duodamas interviu minėtai televizijai.  Juk dar 1970 m. Regimantas Adomaitis savo knygoje „Mintys scenos paraštėse“ rašė,: „Priglušint žmogų buitim, kad neliktų laiko idėjom - geriausia priemonė vergijai išlaikyt. Ką čia žmogų... tautas. Lietuviai - pasmerktųjų tauta. Juokinga būtų, jei lašas neištirptų jūroje.“ Gal iš tiesų mūsų tauta per maža, kad galėtų įvertinti talentus. Tai patvirtina ir kitas Lietuvos aktorius Vladas Bagdonas, kuriam  nepriklausomybės laikais Lietuvoje pasiūlė suvaidinti pakaruoklį, kabantį kilpoje. Jis nesutiko. Vienas paskutinių jo vaidmenų Lietuvoje – menkame patriotinio kino epizode, o paskutinis vaidmuo – trumpametražiame filme. Viskas, daugiau nieko. Todėl natūralu, kad Vladas Bagdonas nuėjo ten, kur ji vertina, juo tiki ir gerbia už tikrą talentą. 
Tiesa, nepaminėjau, šią laidą transliavo ne Lietuvos televizijos kanalai, juose vietos tokioms laidoms retai atsiranda. Čia geriausias laikas skirtas laidoms: apie „dabartinį elitą“, kriminalams, šou ir panašiai.
Regimantas Adomaitis, Donatas Banionis, Juozas Budraitis, Remigijus Sabulis, Rimas Tuminas, Vladas Bagdonas, Jūratė Onaitytė, Saulius Sondeckis  ir daugybė kitų Lietuvos menininkų, apie kuriuos kaimyninė valstybė visuomet atsiliepia  tik geru žodžiu, jie visada joje laukiami. Gal iš esmės ne tiek ir svarbu, kuri valstybė, daugiau įteikė apdovanojimų Lietuvos menininkams, tačiau negali nejaudinti kaimyninės šalies žurnalistų nuoširdus žmogiškas dėmesys mūsų didiesiems aktoriams. Parodymas, kad jie yra reikalingi, neužmiršti, gerbiami, vertinami ir mylimi.
O kaip mes mylime, gerbiame ir vertiname savo talentingus aktorius, menininkus?

2013-04-24

Kokius mokslus pasirinkti: tiksliuosius, socialinius, humanitarinius ar menus? Tačiau esminiai klausimai turėtų būti: kokia specialybė bus paklausi ir kuriuos mokslus baigęs galėsi įsidarbinti? Kur studijuoti Lietuvoje ar užsienyje? Kokio universiteto aukštojo mokslo diplomas tikrai bus vertinamas darbdavių ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje?
O ko vertas lietuviško aukštojo universitetinio mokslo diplomas? Ar galite patikėti, kad vieno iš Lietuvos universiteto išlyginamųjų bakalaurų studijų baigiamųjų kursų daugiau nei du trečdaliai grupės studentų nemoka jokios Europos sąjungos kalbos, išskyrus lietuvių kalbą. Tačiau ir ją rašydami sakinyje sugeba padaryti keturias  ar penkias klaidas. Dauguma šių studentų nesugeba išspręsti septintos ar aštuntos  klasės  fizikos ar matematikos uždavinių.... Faktas – vienas, beveik visi jie gaus aukštojo universitetinio mokslo diplomus, nes universitetui svarbiau pinigai, kuriuos sumoka šie „komerciniai“ studentai, nei universitetinio mokslo kokybė. Dėstytojai būna priversti tokius studentus praleisti, o jei kuris dėstytojas nesutinka įskaityti egzamino net minimalių žinių neturinčiam studentui, tuomet jam į pagalbą ateis universitetas, kuri sudarys specialiąją komisiją jau kokiam 5 ar 6 perlaikymui... ir žiūrėk dauguma studentų pagaliau atsiskleidžia, parodo savo ilgai slėptas, genialias žinias...
Ar darbdavys gali patikėti tokio universiteto absolventais ir priimti juos į darbą, kuomet jie pateikia universiteto diplomus? Realybėje darbdavys susidūręs su keletu tokio universiteto diplomus pateikusių absolventų ir įvertinęs jų žinias vėliau šio universiteto absolventų net nebando priimti. Nors tarp jų tikrai gali būti puikių to paties universiteto absolventų, turinčių ir aukštą žinių lygį, ir puikių profesinių gebėjimų. Bet kaip sakoma, „Šaukštas deguto statinę medaus sugadina“...
Tai ar ne patys Lietuvos universitetai, besivaikydami pinigų, galimų susirinkti iš „komercinių“ studentų, aukoja gerą universiteto vardą, tuo pačiu sumenkindami išduodamo universiteto diplomo vertę?
Kokios priežastys lemia, kad mokslo ir žinių kalvė virsta rimta ir konkurencinga verslo įmone ir vietoj to, kad stengtųsi paruošti kokybiškus specialistus yra priversta kuo daugiau priimti studentų. Gal tai lemia valstybės politika, kuri leidžia universitetams „daryti“ verslą. Dar  1961 m. apie norus plėsti  universitetinį švietimą Kingsley Amis teigė „daugiau reikš blogiau“. Jo spėjimas buvo pranašiškas, tuometinius naujuosius universitetus dešimtajame dešimtmetyje papildė buvusios politechninės mokyklos, o jaunimo tarpe stojančiųjų į universitetus dalis išaugo nuo mažiau nei 10 proc. iki beveik šiandieninių 40 proc. Tai mokūs studentai, kurie ne tik gali susimokėti už mokslą, bet ir pajėgūs finansiškai nusipirkti kursinį, diplominį. Jie gali sau leisti paduoti į teismą subjektą, kad jam pardavė nekokybiškai parašytą diplominį darbą ir tokiu būdu baisiai nuskriaudė, nes sustabdė diplomo gavimą.
Taigi, abiturientai, kurie studijuosite tikėdamiesi vėliau daug uždirbti, turite labai aiškiai žinoti, ką ir kur norite studijuoti, o įstoję rimtai mokytis ir įgyti žinių. Studijuoti universitete reiškia didelę riziką, bet jei studijuoji tai, kas tau patinka, net ir neuždirbdamas labai daug, turėsi geresnes galimybes dirbti toje srityje, kurią mėgsti“.
 
Komentaras skaitytas per LRT

2013-03-13

Lietuva, Tėvyne mūsų,/ Tu didvyrių žeme,/ Iš praeities Tavo sūnūs/Te stiprybę semia – šie žodžiai žinomi daugeliui mūsų nuo pat jaunystės. Kiekvienas laikmetis turėjo  savo didvyrių, kuriais žavėjosi beveik visi mūsų piliečiai.
Kadaise Lietuvos didvyriai – kunigaikščiai ir karaliai – valdė milžiniškus plotus, didžiavosi įspūdingais kariniais pasiekimais ir pergalėmis, išmintimi pasiekė diplomatijos aukštumų. Vien ko verta kunigaikščio Gedimino diplomatija naudojantis savo vaikų vedybomis prijungti Rusijos žemes prie Lietuvos.Kalbėdami apie didvyrius mes dažniausiai įsivaizduojame tvirtai sudėtą, drąsų vyrą, kovojantį prieš neteisybę. Vienas iš jų – svieto lygintojas Tadas Blinda.Didvyriais įvardijami 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės akto signatarai Jonas Vileišis ir Jonas Basanavičius. Tikrais didvyriais laikomi lakūnai Darius ir Girėnas, 1933 metais perskridę Atlantą. Didvyriai ir partizanai, tokie kaip 1949–1953 metais už Lietuvos laisvę kovojęs partizanų vadas Jonas Žemaitis-Vytautas ir kiti.Matyt, neveltui dar 1960 m. sausio 8 dieną laikraštyje „Laisvoji Lietuva“ buvo rašoma: „Mūsų tauta žymiai daugiau turėjo ir turi didvyrių nei niekšų.“
Okupuotoje Lietuvoje vyravo kiek kitokia didvyrio samprata, kurią reikėtų susieti su Tarybų Sąjungos gerove, iškreiptu teisingumu. To laiko didvyris – propagandinis visų „draugas“, dažniausiai karo didvyris, kolūkio pirmininkas, pavyzdingas traktorininkas, melžėja ar gamyklos darbuotojas.
1984–1987 metais tikrieji Lietuvos didvyriai buvo Kauno „Žalgirio“ krepšininkai ir jų treneriai. Jų pergalės sutraukdavo šimtus tūkstančių žmonių. Atgimimo laikmečio didvyriai – poetas Justinas Marcinkevičius, aktorius Regimantas Adomaitis, Nijolė Sadūnaitė.
Kokiomis akimis šiandien mes žvelgiame į didvyrių žemę? Kokie mūsų lūkesčiai? Kas šių dienų ar pastarųjų metų Lietuvos didvyriai? Ar jie sugebėtų suburti nors kelis tūkstančius pasekėjų vardan kokio nors tikslo ar idėjos? Juk realiais didvyriais tampama, kuomet įgyvendinama tautą sutelkianti, suvienijanti idėja. O mes ar galime pasigirti turintys tokių idėjų? Ar galima tokia „idėja“ įvardinti euro siekį, atominę elektrinę ar minimalią mėnesinę algą – 1500 litų? Manau, ne. Taigi kol nėra kilnių idėjų ar siekių, vargu ar turėsime ir tikrų didvyrių.
Be to, juk samprata, kas yra didvyris, kinta kartu su amžiais, priklausomai nuo laikmečio yra įvairi ir besikeičianti. Mūsų laikmečio didvyrius identifikuoti labai sunku. Kas šiandien įvardijamas kaip didvyris, rytoj gali būti išaiškintas kaip nusikaltėlis.
Todėl belieka tikėtis, kad eilinį kartą neapvils ir toliau Lietuvos tikrieji didvyriai ateityje bus sportininkai ir menininkai, tokie kaip Algirdas Šocikas, Justinas Marcinkevičius, Virgilijus Noreika, Arvydas Sabonis, Virgilijus Alekna ir kiti.
Komentaras skaitytas per LRT radiją.

2013-02-13

Žiniasklaidoje pasirodė pranešimų, kad Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetas siekia griežtinti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą. Naujomis pataisomis norima kovoti su vairuotojais, važinėjančiais neapdraustomis transporto priemonėmis ar nepatikrinusiais jų techninės būklės.
Automobiliai be privalomojo civilinės atsakomybės draudimo ir techninės apžiūros pažymėjimo bus išregistruojami, o vairuotojai privalės grąžinti valstybinius numerius. Bus numatytas 90 dienų įspėjamasis laikotarpis, per kurį transporto priemonės savininkas turės susitvarkyti automobilį ar draudimo dokumentus.
Akivaizdu, kad siūlant tokias radikalias priemones dėl transporto priemonės registracijos panaikinimo, turėtų būti labai rimtas pagrindas. Vien tik faktas, kad transporto priemonė neturi galiojančios techninės apžiūros arba yra neapdrausta transporto priemonės civilinės atsakomybės draudimu, nėra įrodymas, kad ji nėra saugi ir netinkama naudoti kelyje. Tačiau kokiais argumentais remiantis Seime siekiama tokiu būdu griežtinti Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą, nėra aišku.
Ieškodami atsakymo, kiek Lietuvoje įvyksta eismo įvykių dėl prastos automobilių techninės būklės, randame tokią informaciją: dar ne taip senai atsakydamas į žurnalistų klausimą, kiek (procentais) avarijų įvyksta dėl prastos automobilių techninės būklės, buvęs susisiekimo viceministras teigė – iki 20 proc. Tiesa, jis taip ir neatsakė, kieno ir kada atliktais tyrimais remiantis pateikiamas šis skaičius.
Lietuvos kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos skyriaus atstovas buvo atviresnis ir pažymėjo, kad atsakyti, kiek dėl techniškai nesutvarkytų automobilių įvyko eismo įvykių Lietuvoje, paprasčiausiai nėra galimybės, nes tokia statistika kol kas nėra vedama.  Jo teigimu, gal apie 10 proc. eismo įvykių priežastimi tapo techniškai nesutvarkyti automobiliai. Asociacijos „Transeksta“ direktoriaus pateikiama užsienio statistika dar mažesnė – išskirtinai dėl prastos techninės automobilio būklės įvyksta 2 proc. avarijų.
Taigi iš esmės turime tokius rezultatus: 20 proc., gal 10 proc. ir 2 proc. Panašu, kad tokia skaičių sklaida rodo, kad patikimos informacijos Lietuvoje tikrai neturime.
Europos Komisijos pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos reglamento dėl motorinių transporto priemonių ir jų priekabų periodinės techninės apžiūros, kuriuo panaikinama Direktyva 2009/40/EB, poveikio vertinime nurodoma, kad dėl techninių trūkumų įvyksta labai daug avarijų: apskaičiuota, kad dėl jų įvyksta 6 proc. visų avarijų. Pradėjus svarstyti šį pasiūlymą, Europos Sąjungos šalių narių specialistams kilo abejonių dėl tokio vertinimo. Vokietijos specialistai nurodė, kad, jų turimais duomenimis, dėl gedimų įvyksta tik apie 0,6 proc. eismo įvykių. Galbūt dėl to, kad nebuvo pateikta pakankamai patikimų įrodymų apie automobilių techninės būklės įtaką avaringumui, Europos Komisijos siekiai numatyti kasmetinę privalomąją techninę apžiūrą lengviesiems automobiliams kol kas žlunga.
Teigti, kad Lietuvoje transporto priemonių būklė būtų tragiška, neturime pagrindo, nes kai apledėjusiame kelyje autobusas, vežantis vaikus į ekskursiją, nuslysta nuo kelio ir tik atsitiktinumo dėka niekas nenukenčia, o iškart po eismo įvykio pasirodo sunkvežimis, barstantis smėlį su druska, šioje situacijoje sakyti, kad galbūt autobuso stabdžiai veikė prastai, būtų netiesa. Todėl pirma reikėtų rūpintis ne automobilių techninės būklės gerinimu, bet kitais faktoriais, užtikrinančiais eismo saugumą – vairuotojų rengimu ir kelių priežiūra.
Užuot stiprinant kelių policijos pajėgas, vykdysiančias daugiau patikrinimų keliuose, kurių metu būtų išaiškinami netvarkingi vairuotojai, neturintys galiojančios transporto priemonės techninės apžiūros ir draudimo dokumentų, panašu, nutarta eiti lengviausiu keliu nesiaiškinant, ar savininkas tuo periodu naudojasi transporto priemone, ar ne. Jei sistema nustato, kad nėra draudimo ir galiojančios techninės apžiūros, ruoškis – tavo turtas – automobilis – bus išregistruotas.
Kyla klausimas, ar iš naujo registruojantis bus taikomas mokestis ir kokio dydžio? O gal ir „automatinis“  išregistravimas taip pat kainuos?
Abejonių sukelia ir tai, ar toks Seime siūlomas kontrolės mechanizmas nepažeis proporcingumo principo, kuris reikalauja, kad naudojamos priemonės atitiktų tą tikslą, kurio jomis siekiama. Juk akivaizdu, kad siekiant, kad keliais nevažinėtų neapdraustos ir be galiojančios techninės apžiūros transporto priemonės, visai nėra pagrindo naikinti jų registracijos. Pakanka policijai vykdyti tinkamą kontrolę, o piliečiams sudaryti tinkamas sąlygas pasitikrinti automobilių techninę būklę ne tik monopolinėse įmonėse. Juk dabar Vilniaus zonoje automobilių techninę būkle tikrinti gali tik UAB „Tuvlita“, Kauno zonoje – tik „Juta“ ir t. t. Ar nekeista, kad, pavyzdžiui, oficialus „Toyota“ atstovas negali nustatyti, ar automobilis yra techniškai tvarkingas, ar ne? Nors Europos Sąjungos teisė numato, kad techninę apžiūrą gali atlikti servisai ir kitos įmonės, kurios atitinka reikalavimus.
Na o policija turi vykdyti nuolatinę kontrolę, kaip ir numato įstatymas, nes tai svarbiau, nei lydėti šou atstovus į jų vakarėlius.
 
Komentaras skambėjo per LRT radiją.

2013-01-16

Iš amžių glūdumos iki mūsų dienų atklydęs posakis: „Niekada neišsižadėk ligos, tiurmos ir ubago lazdos“. Iš tiesų gyvenimas yra toks dalykas, kuris kiekvienam vieną dieną gali iškrėsti pokštą.
Vargu ar atsiras prieštaraujančių, kad šiais laikais įmanoma likti ir be namų, ir be turto, o gal net atsidurti belangėje. Tai dažniausiai priklauso nuo mūsų pačių elgesio. Kas kita rimta liga, ji dažniausiai ateina visai netikėtai, ir mes ne visada galime jos išvengti.
Tuomet lieka vienintelis pasirinkimas – gydytis. O kaip gydytis? Ir kas gydys? Lietuvos Respublikos Konstitucija byloja „Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką.“
Iš pirmo žvilgsnio dirstelėjus į minėtą Konstitucijos sakinį, neabejodamas galvoji, kad gydymas mūsų šalyje nemokamas ir rūpesčių dėl sveikatos neturėtumėme turėti. Tačiau kartu apima nepasitikėjimo jausmas – kodėl Žalgirio klinikoje stovintis įžymus šalies aktorius sutrinka išgirdęs iš seselės, kad už panoramines nuotraukas reikia susimokėti kasoje. Nusipelnęs artistas tyliai lyg tarp kitko pasako: „Visada galvojau, kad gydymas pas mus nemokamas“. O seselė raudonuodama teisinasi, kad ne ji taip sugalvojo, tokia tvarka...
Štai ir grįžtame prie Konstitucijoje esančio sakinio ir dar kartą atidžiai perskaitome „Įstatymas nustato piliečiams nemokamos medicinos pagalbos valstybinėse gydymo įstaigose teikimo tvarką“. Antrą kartą skaitant šį sakinį žodis „nemokamos“ neturi tokios didelės reikšmės kaip žodžių visuma „nemokamos medicinos pagalbos teikimo tvarka“.
Minėtos tvarkos galingumą gali pajausti susirgęs liga, kuri yra minima „tvarkoje“. Šiuo atveju valstybė gera – kompensuoja didžiąją dalį ar net visą šimtą procentų ligai gydyti skirtų paslaugų. Bet vargas tiems, kurių ligos nėra „tvarkoje“, nepasisekė ir tiems, kurių tyrimai nekompensuojami. Tai reiškia, kad tokiais atvejais nemokamas gydymas tikrai nebus taikomas.
Trečią kartą skaitant tą patį sakinį akcentas dar kitur: kodėl įstatymas nustato nemokamos medicinos pagalbos teikimo tvarką tik valstybinėse institucijose? Juk privačios sveikatos priežiūros įstaigos už teikiamas nemokamas medicines paslaugas taip pat gauna finansavimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo, teritorinių ligonių kasų. Mes juk galime sveikatos priežiūros paslaugas gauti ir privačiame sektoriuje.
Su medicina profesinio sąlyčio neturinčiam žmogui kyla daug klausimų...
Ką naujo ir gero duos naujojo sveikatos apsaugos ministro įsivaizduojama jau n-otoji sveikatos reforma?
Ar suteiks naujų galimybių sergančiam, ar reikės ilgai laukti reikalingos nemokamos operacijos, ar atims galimybę reikalui esant kreiptis mokamos medicininės pagalbos į privačią sveikatos priežiūros instituciją?
Ar pakeis situaciją, kai gydytojai dalį procedūrų atlieka privačiai už atskirą įkainį, o kitas mažiau apmokamas daro jau ligoninėje?
Juk problemą sudaro netobula medicinos paslaugų įkainių sistema (viena paslauga permokama, už kitą neprimokama), o jas nustato Valstybinė ligonių kasa. Tada nesąžiningi medikai gali piktnaudžiauti, privačiai darydami tas procedūras, už kurias permoka Ligonių kasos.
Jeigu visos privačios įstaigos būtų uždarytos, tam tikros ligos juk gali likti negydomos. Tam nėra ne tik pakankamai personalo, bet ir įrangos. Nebent tikimasi privačias įstaigas nacionalizuoti. Pavyzdžiui, nacionalizuoti stomatologijos kabinetus? Juk čia pacientai išleidžia labai daug savo lėšų už gydymą, medžiagas, implantus ir kt. Tada visas išlaidas už gydymą apmokėtų valstybė.
Ir pabaigai.
Kodėl tokia dosni esama „tvarka“ sergančiam liga, bet nedosni ligų prevencijai? Kodėl Lietuvoje greitoji medicinos pagalba, dažnai minima kaip lėtoji pagalba?
Komentaras skaitytas per LRT radiją.


Į kitą puslapį: Auto