su Ari Vatenen
Airijoje su Ari Vatenen

Vigilijus Sadauskas su Michael Schumacher
Dubline su Michael Schumacher

Vigilijus Sadauskas su Stanley H. Backaitis
JAV su Stanley H. Backaitis

Lietuvos vairuotojų sąjunga

Lietuvos automobilių inžinierių sąjunga

Saugaus eismo edukacinio projekto "Eismo klasė" svetainė



<< <  Puslapis 3 iš 7  > >>


2012-12-19

Vilniaus miesto 2-os apylinkės teismas, išnagrinėjęs eilinę administracinę bylą, vairuotojui paskiria 3500 Lt baudą ir teisės vairuoti transporto priemonę 6 mėnesiams atėmimą už tai, kad šis Vilniuje, vairuodamas automobilį ir pravažiuodamas kitą stovintį automobilį, nepaliko tarpo iš šono, pastarąjį kliudė, apgadino ir pasišalino iš eismo įvykio vietos.

Ar taip būna? Juk Administracinių teisės apžeidimų kodekso (ATPK) 130 straipsnio 1 dalis už tokią veiką, t. y. pasitraukimą iš eismo įvykio, su kuriuo vairuotojas yra susijęs,  užtraukia baudą vairuotojams nuo 3000 iki 4000 litų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų arba administracinį areštą nuo 15 iki 30 parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo 3 iki 5 metų.
Pasirodo, kad nustatant mažesnį, nei numato įstatymas, teisės vairuoti atėmimo terminą, teismas atsižvelgė į tai, kad apgadinto automobilio vertė tik 2000 Lt. Verslininkui tai turbūt kišenpinigiai, tačiau minimalią algą gaunančiam žmogui – tai net kelių mėnesių uždarbis. Be to, ar dažnai tokia teismų praktika dėl švelnesnės nuobaudos taikymo, nei numatyta straipsnio sankcijoje, taikoma vairuotojų atžvilgiu?
Pažymėtina, kad atėmus teisę vairuoti transporto priemonę 1 metams arba ilgesniam terminui, vairuotojas suėjus šiam terminiu privalo iš naujo išsilaikyti teorijos ir praktikos egzaminą VĮ „Regitra“. Gal teismas, įvertindamas kaltinamojo amžių, pasigailėjo ir neskyrė teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo 1 metams arba ilgesniam terminui, nes suprato, kad vyresnio amžiaus žmonėms sėsti prie knygų ir mokytis iš naujo saugaus vairavimo abėcėlės yra gana sudėtinga, o kokiam tituluotam asmeniui dar ir didelė gėda.
Taip pat kyla abejonių ir sunku patikėti, kad toks patyręs vairuotojas nesugebėjo pasirinkti saugaus tarpo iš šono iki kito automobilio ir kliudė jį. Nebent tinkamai įvertinti atstumą galėjo sutrukdyti objektyvios priežastys, kurių teismas nenustatė. Teismas juk pranešime spaudai pažymėjo, kad nenustatyta, jog vairuotojas  pasišalino iš įvykio vietos siekdamas išvengti atsakomybės už vairavimą transporto priemonės esant neblaiviam. Abejonių būtų daug mažiau, jeigu teismas būtų tiesiog konstatavęs (nustatęs), kad vairuotojas eismo įvykio padarymo metu buvo blaivus. Taigi, kaip ten buvo iš tiktųjų, dabar galime tik spėlioti.
Manau nieko nenustebins, jeigu praėjus pusei paskirto teisės vairuoti transporto priemonę atėmimo  termino, t. y.  3 mėn., šis vairuotojas bandys pasinaudoti ATPK 329 straipsnio „Specialiosios teisės atėmimo termino sutrumpinimo pagrindai ir tvarka“ nuostatomis ir sutrumpinti nurodytos teisės atėmimo terminą.  Atsižvelgiat į tai, kad teismas iki šiol buvo toks nuolankus minėtam vairuotojui, tikėtina, kad toks prašymas bus patenkintas.

Komentaras skaitytas per LRT radiją.


2012-12-12

Dažnai yra manoma, kad „lengviausia valdyti  kvailiu“ ir kad „savo interesus įgyvendinti lengviausia turint reikalą su ne itin protingais žmonėmis“. Tačiau ar iš tikrųjų taip yra? Galbūt tai klaidinga nuomonė?

Juk kvailiai dažniausiai yra individualistai, turintys labai didelį ego ir šiek tiek sveiko proto. Jų mąstysena ir logika paprasta: „O kam man to reikia?“ Arba „kodėl aš turiu tai daryti?“ Todėl juos gana sudėtinga suburti į bandą ir skatinti aktyviems veiksmams. Jie nepuls vykdyti ar sekti paskui net ir didžiausiam autoritetui paliepus. Jie tokių tiesiog nepripažįsta.
Taigi gal iš tikro vadinami kvailiais žmonės yra protingesni, negu atrodo, ir juos valdyti nėra taip lengva?
Tuo tarpu kitoje barikadų pusėje – protingieji su aukštais principais, abstrakčiomis vertybėmis ir turtinga vaizduote. Jie dėl kažkieno sukurtos idėjos gali šokti nuo tilto, pulti į ugnį ar sekti paskui, bet kokį miklesnį avantiūristą, siekiantį naudos ar valdžios. Jie nemąstydami puls į bet kurią partiją ar sąjungą, nesvarbu, kokia ji bebūtų, Tarybų ar Europos. 
Tokiais protingaisiais gana nesunku manipuliuoti, jiems pateikus gražiai įvilktą net ir absurdiškiausią idėją. Šie protingieji įtikėję gudriai pateikta idėja, nebesugeba savarankiškai, kritiškai mąstyti, leidžiasi ir nenutuokia, kad yra valdomi.
Tokių protingųjų pagalba vykdomos revoliucijos, perversmai, valdžių kaita valstybėse. Jų pagalba į valdžią patenka manipuliatoriai-gelbėtojai. O kiek tokių gelbėtojų-mesijų turėjome ir jų skambių idėjų jau girdėjome Lietuvoje? Kiek jų dar bus?
O juk vienintelis vaistas prieš manipuliavimą – kritiškas požiūris. Juk net pats didžiausias guru ar autoritetas gali klysti. Klausantis tokių autoritetų pateikiamų idėjų ar pamokymų visada tikslinga užduoti sau paprastą klausimą: „Ir kas iš to?“
Todėl nebijokite būti vieni, juk liaudyje sakoma: „Ereliai skraido vieni, avinai vaikšto bandomis.“

P. S. Nieko blogo neturiu prieš šiuos gyvūnus.

Komentaras skambėjo per LRT radiją.


2012-10-24

Kas yra demokratija? Graikų kalboje šis žodis reiškia tautos valdymą (demos – tauta, kratein – valdyti). Šiuo žodžiu buvo vadinama V a. pr. Kr. pabaigos Atėnų valdymo forma. Išties tuo metu šiame mieste-valstybėje buvo praktikuojama tautos valdžia pačia tiesiausia to žodžio prasme. Visi laisvi piliečiai vyrai turėjo teisę dalyvauti politiniuose debatuose ir burtų keliu patekti į valstybės tarnybą. Deja, jie sudarė tik apie 20 proc. visų gyventojų.

Mokslinėje literatūroje demokratija reiškia valdymo formą, kurioje visi šalies piliečiai turi teisę dalyvauti šalies valdyme. Priešingai nuo autokratinės valdymo formos, kurioje tokia teisė priklauso vienai klasei, išskirtinei grupei arba autokratui. Šiuo metu „demokratija“ yra tapusi universaliai taikomu žodžiu, nors ne visada aišku, kokią tikrovę tas žodis atspindi.
Galbūt galime teigti, kad demokratija yra piliečių valdžia? Juk valstybės gyventojai yra piliečiai. Tada kyla natūralus klausimas: ką tie piliečiai valdo? Jūs žinote, kad esate pilietis, ir nedrąsiai svarstote, ką Jūs valdote: gal Seimą, gal Vyriausybę, na, gal savivaldybes? Juk šios institucijos lyg ir atsiskaito piliečiams...
Taigi, jeigu mes manome, kad demokratija – tai piliečių valdžia, tai kodėl valdžia mes vadiname  Seimą, Vyriausybę, ministerijas, savivaldybes? Dar įdomiau, ką šios institucijos valdo? Teisingai, Jūs atspėjote, jie valdo mus, piliečius, t. y. pavaldinys valdo valdžią. Juokinga ar graudu?
O gal lietuviška demokratija iš tiesų reiškia tik Seimo narių paskyrimą rinkimų metodu, kurie vėliau pasiskirsto postus Vyriausybėje, ministerijose ir t. t.?
Žinoma, postai paskirstomi partinės priklausomybės, lojalumo principu, juk tai demokratiška. Vėliau jie dirba tai, ką ir norėjo dirbti, be jokio ryšio su tuo, ką buvo žadėję per rinkimus. Blogiausiu atveju pasiteisina, kad trūksta lėšų programų ir pažadų vykdymui. Juk iš tiesų rinkimai valstybės lėšų nepadidina.
Tai, kas bus išrinktas rinkimuose, dažniausiai nulemia rinkimų technologijų specialistai, kurie, naudodami žiniasklaidą, specialius metodus, o kartais net juodąsias technologijas, sugeba įtikinti piliečius, kad juoda yra balta, o balta yra juoda. „Juodosios technologijos“ – tai viena iš korupcijos apraiškų. Trumpai sakant, oponentas ar pasirinktas asmuo yra menkinamas, šmeižiamas, viešai skleidžiama negatyvi, jį kompromituojanti informacija. Jei už tai nėra baudžiama, vadinasi, tai yra teisėta, ir tai užtikrina demokratija.
Be abejo, tuoj atsiras politologijos mokslo žinovų-ekspertų, kurie pareikš: „Demokratija nėra idealiausia valdymo forma, bet niekas nesugalvojo geresnės“.
Tokiems mokslo žinovams-ekspertams belieka priminti, kad ir ekspertai klysta. Gal ateities kartos galės iš jų teorijos pasijuokti, kaip dabar sukelia šypseną šie teiginiai:
Arkliai išliks visais laikais, o štai automobilis – tai tik laikina keistenybė“, – teigė Mičigano taupomojo banko prezidentas, 1903 metais patardamas Henriui Fordui neinvestuoti į „Ford Motors Company“ „Nėra menkiausios nuorodos, kad branduolinė energetika bus gaunama“, – 1932 metais teigė Albertas Einsteinas.
Ir pabaigoje pamąstykime, kodėl žlugo miestai ir valstybės, kurios manė, jog yra valdomos demokratiškai? O galbūt demokratija būna skirtingų tipų ar formų?

Komentaras skambėjo per LRT Radiją.


2012-09-06

Lietuvos padangės ore sklando Seimo rinkimų kvapas. Kandidatai į Seimo narius jau pradėjo teikti savo rinkimines programas potencialiems rinkėjams. Vis dažniau pažįstami ir draugai, užuot diskutavę ir svarstę, tiesmukiškai klausinėja, – už ką balsuoti? Kam išvis balsuoti? Žmonės nebežino, kuria partija ar kandidatu dar galima pasitikėti? Kas gali išgelbėti visus nuo neišsprendžiamų problemų, kas galėtų būti tas mesijas?
Didžioji dauguma žmonių nepasitiki politikais, žiniasklaida, nusivylę valstybės institucijų sprendimais, nesijaučia saugūs savo šalyje. O ar gali jaustis žmonės saugiai, kai vakare sėdėdami ir stebėdami televizijos rinkimų debatus regi dažniausiai pakeltu tonu diskutuojančius pagrindinius partijų vedlius, kurių kalbas nuolat palydi įvairias emocijas garsiai išreiškianti palyda. Žmonių problemas sprendžiantys ir nesugebandys išspręsti dabartinės valdžios ir opozijos atstovai, nuolat vardinantys savo privalumus, taip pat garsiai kritikuojantys savo varžovus, dažnai rimtesnės problemos neįveikia be Konstitucinio teismo (t didžioji nenusispaudžia - kažkodėl klaviatūra neleidžia :) pagalbos. O šis, kartais pasitelkęs net „konstitucinę dvasią“, gelbėja Lietuvą nuo visokių bėdų ar nereikalingų kandidatų.
Fantastiška galimybė kreiptis į Konstitucinį teismą dėl neaiškių klausimų politikams leidžia, liaudiškai tariant, „nušauti du zuikius“. Visų pirma, tai puiki galimybė politikams perleisti įsisenėjusią problemą su visomis sprendimo problemos pasekmėmis, antra, kartu su problemos sprendimo perdavimu, nusimesti atsakomybę už reikiamo, bet dažniausiai nepopuliaraus sprendimo priėmimą. Konstitucinio teismo teisėjams tokia situacija patinka, nes leidžia pasijusti beveik dievais, jie juk neklysta! Dar 2003 metais tuometinis Konstitucinio teismo pirmininkas paaiškino, kad Lietuvoje Konstitucijos realiai yra tiek, kiek yra išaiškinęs Konstitucinis Teismas“.
Ar turime suprasti, kad kol Konstitucinis teismas nėra išaiškinęs Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įrašyto teiginio, kad „Aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai“, jis tiesiog negalioja?
Dabar pretenduojantys į Seimo narius asmenys žino, kad juos renka Tauta, bet ar prisimins tai, kai jau bus išrinkti. Ar  imsis ginti paprasto žmogaus  interesus? Ar vėl tautai reikia tikėti partijėlėmis, kurios tautą jau gelbėja daugiau kaip 20 metų? Ar nusivylusi buvusiais „šou“ , „ubagų“ atstovų pažadais tauta vėl ieškos naujų pažadukų, kurių gretose jau rikiuojasi iš eismo įvykio pabėgę „ereliai – lenktyninkai“, „žaliaakių mėgėjai“ ir kiti?
Taigi, kol Lietuvos padangėje sklando Seimo rinkimų kvapas, Konstitucijos dvasia, žiniasklaida nustatinėja politikams diagnozes, mes galime pamąstyti, už ką balsuoti, kad pasijustume saugesni, laimingesni mūsų šalyje, o ne svetur.

 Komentaras skambėjo per LRT Radiją.


2012-07-11

„Visa ko pradžia, yra ten, toli vaikystėje, kur žmogus pirmą kartą supranta, kad pasaulyje jis gyvena ne vienas, kad jo rankos, ir širdis privalo ką nors pridengti nuo skausmo, prievartos, melo, kad jis privalo būti žmogumi. Tai aukščiausia ir sunkiausia pareiga.“

„Kuklumas, kuklumas ir dar kartą kuklumas. Tai bruožas, rodantis didelę vidinę žmogaus kultūrą, inteligentiškumą, talentą ir, žinoma pagarbą kitiems. Dažniausiai šito stinga vidutinybei.“
Keista, piliečiai nebijo savo teismo, teismas nebijo savo piliečių. Tereikia tiktai kultūros. Kultūringai „pakišti“ ir kultūringai, be piktumo, be triukšmo paimti. Taigi, kultūros reikia, ponai!..“ 
„Būkime kultūringi ir neverskime žmogaus daryti to, ko anas nemoka padaryti arba yra neįgalus. Be to, jis užimtas valdžia. Jis yra šeimininkas.“
Tai citatos ir mintys vieno Žmogaus, išsakytos skirtingais gyvenimo etapais.  Žmogaus  su kurio „Grybų karu“  aš augau vaikystėje,  dabar su tuo pačiu  „Grybu karu“  auga mano vaikai. Žmogaus kurio:  „Mindaugas“ , „Katedra“  ir „Mažvydas“  lydėjo mane mokykloje, jie vėl lydės ir mano vaikus. Žmogus kurio žodžiai : „O tu sakai: Stovėk kaip stovi laisvė“ lydėjo mus atkuriant Lietuvos nepriklausomybę. Žmogus, kuriam šešėlį 1991 metais metė: sovietinio rašytojo, LTSR himno autoriaus sūnelis,  Lietuvos komunistų partijos centro komiteto pirmojo sekretoriaus šeimos augintinis ir buves „Komsomolskaja pravda“ korespondentas Maskvoje, t. y. vienas kito verti veikėjai. Žmogus, kuris  išmokė  tautą skanduoti vieną žodį „Lie-tu-va”. Tas ŽMOGUS tai – JUSTINAS  MARCINKEVIČIUS.
Liepos 6-ąją  Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, stovint Vingio parke ir klausantis žodžių: Ašara, Dievo aky Lietuva, ką tu veiki? Volunge, šauk ąžuole Nenutilk ne. Vėl didžiuojuosi, kad esu lietuvis. Didžiuojuosi, kad mes Lietuva turėjome ir turime JUSTINĄ MARCINKEVIČIŲ. Ir nejučia mintyse pagalvoju jei Lietuvos Respublikos Prezidentu būtų buvęs JUSTINAS MARCINKEVIČIUS šiandiena Lietuvoje tikrai būtų mažiau skausmo, prievartos, melo, baimės...
Atsiminkime: Lietuvos valstybę kuria Tauta. Suverenitetas priklauso Tautai“ , o „Žmogus bent sykį privalo parodyti liežuvį savo baimei.“ Justinas Marcinkevičius. Nebebijokime.

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.


2012-06-20

Šiuo metu labai įtemptas metas visiems abiturientams, ką pasirinkti: eiti dirbti ar studijuoti? Bandyti stoti į mėgstamos specialybės mokslus ar tiesiog stoti į ten, kur galima patekti ir kur garantuojamas valstybės finansavimas?

Bendrai mokymasis – tai galimybė įgyti žinių, praktikos, patirties, didesnių galimybių save realizuoti norimoje srityje ateityje. Tačiau ko iš tikro reikia šiuo metu, norint save realizuoti: žinių ir patirties, aukštojo universitetinio mokslo diplomo ar tiesiog partinės priklausomybės?
Aukštojo mokslo diplomas tarsi įrodo žmogaus išsilavinimo lygį, žinias, atveria karjeros galimybes, įrodo, kad žmogus geba mąstyti, atsirinkti, sisteminti ir naudotis jam reikalinga informacija. Taigi aukštojo mokslo diplomas vis dar yra dokumentas, patvirtinantis žmogaus išsilavinimą, kultūrą ir žinias. Suprantama, kad to ir siekia tikrai rimti studentai.
Tačiau yra dalis studentų, kuri, mano manymu, mokosi tik dėl diplomo. Pavyzdžiui, vienas Transporto inžinerijos studijų programos studentas rašo, „kaip būtų neetiška ir negražu, tačiau prašau jūsų užtarimo prieš dėstytoją, laikiau egzaminą, iš kurio gavau 3,5 balo, kad ir kiek mokiausi, nelaiminga ranka lėmė, kad ištraukiau tuos klausimus, kurie man nesuprantami“. Toliau studentas paaiškina  egzamino svarbą: „kadangi turiu neuniversitetinį išsilavinimą, negaliu gintis turto vertintojo kvalifikacijos, todėl reikalingas universitetinis išsilavinimas. Kvalifikacija galėsiu laikytis tik tada, kai baigsiu universitetą. Negavęs kvalifikacijos, negausiu didelės dalies pajamų, iš kuriu gyvenu. Manau, dėstytojo  supratingumo ir pakaktų, jeigu jūs užtartumėte, kokios svarbos yra man jo egzamino balas. Jeigu yra galimybė, užtarkite, tikiuosi, į tai atsižvelgs dėstytojas“.
Štai čia ir atsispindi visas studento suvokimas apie mokslo, žinių, patirties svarbą ir universiteto diplomo reikšmę. Norėtųsi manyti, kad tai tik pavienio vieno universiteto studento problema, deja, universiteto studentų atstovybės prezidentas, susipažinęs su tokiomis studento mintimis ir prašymais, šioje situacijoje nematė nieko blogo. Mano manymu, problema egzistuoja ir tai tikrai ne vieno studento problema. Ar nėra prabanga valstybei  užtikrinti universitetinį transporto išsilavinimą studentui, kuris jam reikalingas tik tam, kad, kaip jis pats rašo, galėtų „gintis turto vertintojo kvalifikaciją“.
Taigi kokia gi ta dalis studentų, kuriems reikalingos ne žinios, o tik universiteto ar aukštojo mokslo diplomas? Ar reikalingos tokios studijų programos, kurias baigę absolventai neplanuoja dirbti toje srityje? Ar aukštojo mokslo reforma sumažino tokių studentų kiekį?
O gal Lietuvos aukštojo mokslo reforma – tik valdžios vyrų ir moterų noras pasirodyti, kad „kažkas daroma“. Ar valdžiai ir partijėlėms reikalingi tikrai išsilavinę žmonės? Juk neraštingą liaudį (kaip baudžiauninkus) kur kas lengviau ignoruoti, spausti ir mulkinti. Kas gali paneigti, kad dabartinė išsilavinimo situacija Lietuvoje juos, įstatymų leidėjus, labai tenkina?
Manau, nesudėtinga suvokti, kad visame pasaulyje realiai produktą sukuria inžinerinių specialybių atstovai, o tik po to atsiranda „vadybininkai“ – buvę pardavėjai ir kiti „verslo administratoriai“. Valdžios dėka technologiniai, tikslieji, fiziniai mokslai tampa nepopuliarūs – juk juose diplomo lengvai negausi. Jei taip tęsis ir toliau, situacija dėl tokių sričių specialistų poreikio tik blogės. Todėl naujas Lietuvos šūkis bus „Lietuva – pardavėjų (atsiprašau, vadybininkų) šalis“. Bet ar bus dar ką parduoti?

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją.


2012-04-23

Balandžio 24 diena, Lietuvos radijas programa "Klasika" 14.05 val. Radijo paskaitos "Trumpa kelių eismo istorija". Paskaitą skaito Vigilijus Sadauskas - technologijos mokslų daktaras, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Saugaus eismo centro direktorius, Automobilių transporto katedros docentas, Susisiekimo ministerijos vyriausiasis patarėjas.

Mūsų protėviai vaikščiojo pėsti, važinėjo ar jodinėjo arkliais, be to, anksčiau žmonės turėjo daugiau laiko ir niekur per daug neskubėjo. Paskaitoje susipažinsime, kada ir kaip atsirado pirmasis ratas, pirmasis garo ar vidaus degimo variklis ir pagaliau automobilis. Istoriniai šaltiniai tvirtina, kad jau senovės Romos imperijoje pėsčių, raitų ir važiuojančių vežimais keliautojų judėjimo miestų gatvėmis ir keliais tvarka buvo reglamentuota įstatymais. O kaip kelių eismo taisyklės plėtojosi toliau? Kada aprašytas pirmasis eismo įvykis ir kas jį sukėlė? Tai tik keletas klausimų, į kuriuos išgirsite atsakymą paskaitoje. Klausykite


2012-04-01

Galima nuo balandžio 1 d. lengvaisiais automobiliais automagistralėse iki spalio 31 d. važiuoti ne didesniu kaip 130 km/h greičiu, greitkeliuose iki spalio 31 d. – ne didesniu kaip 110 km/h greičiu.

Nuo balandžio 10 d. iki spalio 31 d. draudžiama eksploatuoti transporto priemones su dygliuotomis padangomis, tačiau nedraudžiama važinėti žieminėmis, kurių proktektoriaus gylis negali būti mažesnis kaip 1,6 milimetro.


2011-12-27

 "Lietuvos radijas 2011-ųjų Metų žmogumi išrinko Vigilijų Sadauską. Metų žmogaus vardas jam skirtas už aktyvų ir įtaigų saugaus eismo propagavimą". Plačiau...


2011-11-21

Aukštojo mokslo realybė: Kartą studentui, studijuojančiam transporto inžneriją, kaip ir visiems kitiems buvo sudaryta galimybė net 4 kartus laikyti dalyko egzaminą, tačiau kaip jis pats rašo „nelaiminga ranka lėmė kad ištraukiau tuos klausimus kurie man nesuprantami“. Minėtas studentas man asmeniškai net kelis kartus skambino ir prašė, kad aš jam pasirašyčiau egzamino išlaikymą, tačiau jam buvo paaiškinta, kad jokių išimčių nebus jam daroma, nes tai būtų nesąžininga kitų studentų, kurie mokėsi ir išmoko, atžvilgiu. Klausimas: ar studentui reikalingos žinios, kurias suteikia aukštasis universitetinis mokslas ar tik diplomas? Galbūt į šį klausimą Jums padės atsakyti štai toks studento el. laiškas, kuri jis rašo galimai ieškodamas neteisėto egzamino užskaitymo žiūrėti čia.


Į kitą puslapį: Auto